Šiame straipsnyje aptariamas vienas iš mokslinės pažangos aspektų, būtent konceptualinių priemonių pažangos atvejis, susijęs su momentinių dydžių skaičiavimo įvedimu aprašant netolygų kitimą. Parodomas šio konceptualinio žingsnio vaisingumas bei aptariami keli svarbūs mokslo istorijos epizodai, vedę prie naujojo skaičiavimo: daugiausia dėmesio skiriama Mertono koledžo filosofų ir Oresme'o naujovėms bei Newtono darbams, kuriuose jau sistemingai taikomas naujasis skaičiavimas. Be to, pabrėžiamas grafinių reprezentavimo priemonių efektyvumas gamtotyroje.

Straipsnyje siekiama įvertinti pagalbos namuose paslaugas teikiančių darbuotojų darbo vietos kokybę Lietuvoje ir išryškinti veiksnius, kurie leistų šią kokybę pagerinti – tai ypač aktualu didėjant šių paslaugų poreikiui tiek visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES), tiek Lietuvoje. Apžvelgiamos darbo vietos kokybės tendencijos globos sektoriuje ES šalyse, aptariama teorinė darbo vietos kokybės samprata bei jos pagrindu analizuojami 2016 m. Lietuvoje atliktos lankomosios priežiūros darbuotojų (LPD) anketinės apklausos rezultatai. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad LPD darbo vietos kokybė nėra patraukli. Tai lemia nuolatinės (...) darbo vietos neturėjimas, emocinis darbo pobūdis, sukeliantis stresą, paplitęs fiziškai sunkus darbas, nepakankamas bendradarbiavimas tarp sveikatos ir socialinės pagalbos specialistų. Be to, pagalbos namuose paslaugų sektoriuje dominuoja netipinės užimtumo formos ir menkas darbo užmokestis, nepasinaudojama šio sektoriaus galimybėmis lanksčiai organizuoti darbą ir darbo laiką, nors tai prisidėtų prie darbo vietų kokybės gerinimo. Tyrimo išvados leidžia teigti – jeigu organizuojant paslaugas nebus kreipiamas dėmesys į darbo ypatumus šiame sektoriuje, užimtumo kokybės gerinimo veiksnius, ateityje susidursime su darbo jėgos senėjimo socialinių paslaugų sektoriuje problema ir darbuotojų šiame sektoriuje trūkumu. (shrink)

The treaty of Lisbon makes European Union (EU) accession to the European Convention on Human Rights (ECHR) an obligation of result. The issue has been intensely discussed for more than thirty years, arguing that such accession is necessary in view of the need to ensure the ECHR standard of fundamental rights protection in Europe. This question again gains prominence as the EU member states and the institutions seek to agree on the negotiation directives of EU accession to the ECHR. The (...) process brings up the difficulties involved in creating a mechanism which would both facilitate the autonomy of the EU legal order and enable individuals to bring claims against the EU to the European Court of Human Rights (ECtHR). This involves the questions how it would be possible to ensure quick access to justice, and whether the ECtHR would continue to apply the doctrine of equivalent protection in relation to EU even after the latter becomes bound by the ECHR. The article argues that EU accession to the Convention is a prominent political step ensuring coherence of human rights protection mechanism in Europe. (shrink)

Straipsnyje siekiama atskleisti, kiek įtakos švietimo funkcijoms turi visuomenės socialinė kaita. Analizuojamos tos funkcijos, kurios tapo svarbios po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nes Lietuvai perėjus prie laisvosios rinkos, vienos aktualiausių yra švietimo funkcijos, turinčios užtikrinti švietimo prieinamumą ir socialinį teisingumą. Pagrindinis švietimo funkcijų tikslas – sušvelninti socialinę nelygybę, sumažinti skurdąir socialinę atskirtį. Straipsnio autorių nuomone, pagrindinės švietimo funkcijos, galinčios užtikrinti didesnę visuomenės homogenizaciją, yra: socializacija ir kultūrinė reprodukcija, socialinė kontrolė ir socialinė integracija.

The article discusses the rights of minorities in the system of the International Covenant on Civil and Political Rights. It establishes a conceptual distinction between universal rights, specific rights of minorities in general and specific rights of particular minorities. Universal rights correspond to all individuals (e,g,, “no one shall be subjected to torture”) or all groups of a certain class (e.g., “all families are entitled to protection”). Minority groups and their members are entitled to these rights in the same way (...) as any other individual or group. Specific rights of minorities in general are granted to minority groups (e.g., “minority groups have the right to speak their own language”) or their members (e.g., “persons belonging to a minority group have the right to speak the language of the group”). Finally, specific rights of particular minorities are granted to specific groups identified by their characteristics (e.g., “the linguistic minority X has the right to speak the X language”) or their members (e.g., “any member of the linguistic minority X has the right to speak the X language”). Treaties and international declarations often refer to universal rights and specific rights of minorities in general. However, these rights are usually recognised in broad terms, and their implementation may lead to the recognition of specific rights in favour of particular minorities or their members. Protection of minorities (in the broad sense of the expression) is based on two pillars: on the one hand, the protection against discrimination; on the other hand, the protection of minorities in the strict sense. The first pillar is an aspect of the general principle of nondiscrimination and requires respect for both formal and substantive equalities. The protection of minorities in the strict sense involves the preservation of their particular identity. The purpose of the equality in a formal sense is achieved through universal rights, to the extent that these are granted to minority groups and their members. On the contrary, to achieve equality in a substantive sense, it could be necessary to implement positive measures. The implementation of these measures will usually lead to the recognition of specific rights of minority groups or their members. Finally, the protection of the distinctive characteristics of the minorities will also be done through specific rights. Thus, on the one hand, there are rights, which are intended to protect the minority forms of life (i.e. to protect differences), and, on the other hand, those that are intended to allow minorities equal access to different uniform social goods (i.e. to protect equality). Whereas the former ones seek to protect and promote the particularities of the minority culture (e.g., the right to receive education in their own language), the latter ones are recognised to overcome the disadvantages that minority groups and their members face and are not intended to promote peculiarities, but rather to permit equal access to resources and social opportunities. Article 27 of the International Covenant on Civil and Political Rights enshrines specific rights of minorities intended to protect and promote their own forms of life. Although economic rights are not mentioned (the article refers to the rights “to enjoy their own culture, to profess and practise their own religion, [and] to use their own language”), they may stem from the explicitly recognised rights. The rights recognised by the Covenant are not collective, but individual rights (“in those States in which ethnic, religious or linguistic minorities exist, persons belonging to such minorities shall not be denied the right [...]”). The rights recognised in the Declaration of the United Nations General Assembly on the Rights of Persons Belonging to National or Ethnic, Religious and Linguistic Minorities are of the same nature. The principle of equality and non-discrimination is contained in Articles 2.1 and 26 of the Covenant. This principle forbids direct and indirect discrimination, be it de iure or de facto. As this is a universal right, minorities can also benefit from it. According to the Human Rights Committee, Article 27 imposes on States the adoption of positive measures that exceed an attitude of mere abstention. In the same way, positive measures may be necessary to make the principle of equality and non-discrimination effective. Although neither Article 27 nor Articles 2.1 and 26 refer to individuals belonging to a specific minority, the concrete implementation of these articles through positive measures may produce specific rights for persons belonging to particular minority groups. (shrink)

Straipsnyje analizuojama, kaip teorinėje plotmėje kito „subkultūros“ samprata nuo neformalias jaunimo subkultūras akademiniame tyrimų lauke įteisinusios Birmingemo mokyklos laikų (8-ojo dešimt. vidurio) iki šių dienų postmodernistinių teorinių implikacijų. Tekste pristatomi didžiausią įtaką subkultūrų tyrimams padarę antropologų, etnologų ir sociologų darbai, aptariamos pagrindinės autorių idėjos. Empirinėje straipsnio dalyje susitelkiama į „subkultūros“ ir „subkultūros nario“ sampratų vartoseną ir joms teikiamas reikšmes Lietuvos pankų subkultūroje.

L'allégorie mystique Hay ben Yaqzân -- Les trois dernières sections de l'ouvrage al-Ishârât wa-t-Tanbîhât sur la doctrine Çoufique -- Le traité mystique at-Thair -- Traité sur l'amour -- Traité sur la nature de la prière -- Missive sur l'influence produite par la fréquentation des lieux saints et les prières qu'on y fait -- Traité sur la délivrance de la crainte de la mort -- Traité sur le destin.

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

Lietuvos, kaip ir kitų Europos valstybių, teisės aktai numato bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo užtikrinimo priemonę – tokių sprendimų pripažinimo negaliojančiais institutą. Civiliniame kodekse išvardijami teisiniai šio instituto taikymo pagrindai. Kita vertus, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų sistemos skirtingose valstybėse skiriasi. Šiame straipsnyje siekiama pateikti bendrą įstatymo numatytų bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų Lietuvos teisėje apžvalgą, minėtų pagrindų sistemą lyginant su užsienio valstybių teisiniu reglamentavimu.

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan (...) prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link (...) jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais. (shrink)

Ðio straipsnio pavadinime uþkoduota ir tyrimo problema. Èia bus svarstomas filosofijos ir literatûrossuartëjimo prieigø dekonstrukcinis tyrimas Jacques Derrida postfilosofijoje. Kantas simbolizuoja klasikinæ filosofo, Kafka – literato laikysenà. Taèiau tai tik straipsnio autorës iðmonë. Bus atsispirta nuo to,kaip Derrida perskaito Kafkos parabolæ Prieð ástatymà romane Procesas. Autorë pripaþins, kad ið tiesøsodieèio kaip kantininko ir durininko kaip paties Derrida suprieðinimas leidþia geriau suvokti Derridaiðrastos sàvokos différance konotacijas. Kita vertus, taip suprasta skirtis iðveda á singuliarumo, paraðo,paslapties sàvokø judëjimà Derrida tekstuose. Taèiau lieka neaiðku, (...) ar ið tiesø Derrida neprieðtaraujasavo teiginiui, kad raðymas vyksta anapus filosofijos ir literatûros, kai prieina prie iðvados, kad sodietis--kantininkas negalëjo suprasti jam skirto áëjimo singuliarumo, nes turëjo problemø su literatûra. Ar taireiðkia, kad literatûra, skirtingai nei filosofija, lieka atvira paslapèiai ir neþinojimui? O filosofija tampasusijusi su þinojimu ir paslapties áminimu? Autorës nuomone, paties Derrida hermeneutikos dekonstrukcija knygoje Pentinai: Nietzsche’s stiliai tokiai iðvadai prieðtarautø.Pagrindiniai þodþiai: differénce, Derrida, Kafka, sodietis-kantininkas, filosofija ir literatûra. (shrink)

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius bei žodinius menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti (...) į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo (...) kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino (...) subjekto pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

This article concentrates on two main interpreta- tions of Friedrich Nietzshe's philosophy: hermeneuti- cal , originated in Martin Heidegger's book "Nietzsche" and deconstnlctive -, elaborated in Jacques Derrida's book "Esperon: Le Styles de Nietzsche. Spurs. Nietzshe's Styles".and his article "Interpreting Signatures : Two Questions". The author of the article considers that the idea of in- verted platonism as a main paradigm of Nietzsche's thought is original Heidegger's idea, underlying his interpretation of Nietzsche as a last methaphysisian in Western thought. Derrida, (...) interpreting the same one page fragment "History of an Error" from Nietzche's work "Twilight o f the Idols" opposed Heidegger's intention to unite the diversity o f Nietzsche's thought into one paradigmatic schema. Author of the article considers, that his deconstructive efforts clearly exposed, that Heidegger's interpetation neglecting the pliuralistic diversity of Nietzsche's philosophys is influenced more by his longing for axi- omatic unity common to methaphysical thought than by original Nietzsche's thinking. Raktiniai iodiiai: Platonizmas, ~pvertiina.~, pa- skutinis nzetapzikas, Nietzsclze b stilius. (shrink)

This ar ti cle is part of the anal y sis of the his tory of ideas in Latin Amer ica, which is a field of thought that con trib utes to re cov er ing con tri bu tions from di verse fields of knowl edge, and which has been fo cused on by in tel lec tu als who con sider our iden tity to be a theme..

Kokie veiksmai yra kognityviškai raiškiausi, labiausiai prototipiški moralės transgresijų pavyzdžiai? Deja, šiuo metu yra labai nedaug tyrimų, siekiančių sistemiškai nagrinėti šį klausimą. Šiuo straipsniu siekiame prisidėti prie šio klausimo sprendimo pristatydami preliminarius tyrimo duomenis apie tai, kurie veiksmai tyrimo dalyviams lietuviams buvo raiškiausi. Pirmajame tyrime pritaikius kognityvinės antropologijos metodus buvo nustatyti tyrimo dalyviams iš Lietuvos raiškiausi moralinių transgresijų atvejai. Antrajame tyrime dalyvių buvo prašoma šiuos veiksmus suskirstyti į kategorijas, paimtas iš Haidto moralės pagrindų teorijos. Paėmus kartu, šie tyrimai suteikia (...) preliminarių duomenų, paremiančių idėją, kad labiausiai kognityviškai raiškioms moralės transgresijoms būdinga tai, kad jos susijusios su žala ir šiek tiek mažiau – su neteisingumu. Rezultatai aptariami skirtingų moralės sritį aprašančių teorijų kontekste. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, (...) tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Une analyse de la prière rogatoire (de demande) dirigée vers un état de choses passé est proposée. Je sais qu'un Boeing s'est abîmé en mer, je prie pour qu'un être cher, peut-être déjà mort, ait survécu. On examine les conditions sous lesquelles une telle demande est i) rationnelle et ii) peut être efficace. Deux réponses traditionnelles à ces questions sont particulièrement examinées: la solution moliniste d'une part et les discussions talmudiques sur la prière vaine d'autre part.

1. pt. Définitions, distinctions et discussions: La prière. Ascèse ou prière. Le r. p. Cavallera et la philosophie de la prière.--2. pt. Philosophie de la prière: Nicole et la critique des activités intellectuelles dans la prière. La prière et la grâce sanctifiante. Textes choisis du p. Grou. L'adhérence unitive et les activités d'ascèse: Textes choisis du p. H. Quarré [et] du p. Guilloré. Directions ou avis du p. Bourgoing.--Appendice.

1. pt. Définitions, distinctions et discussions: La prière. Ascèse ou prière. Le r. p. Cavallera et la philosophie de la prière.--2. pt. Philosophie de la prière: Nicole et la critique des activités intellectuelles dans la prière. La prière et la grâce sanctifiante. Textes choisis du p. Grou. L'adhérence unitive et les activités d'ascèse: Textes choisis du p. H. Quarré [et] du p. Guilloré. Directions ou avis du p. Bourgoing.--Appendice.

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik (...) atidengti naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos darbo ginčų instituto reformavimas ir kaita Nepriklausomybės laikotarpiu atskirų Europos Sąjungos valstybių patirties kontekste. Darbo ginčų reforma Lietuvoje minimu laikotarpiu vyko keliais etapais, iš jų paskutinysis, prasidėjęs 2013 m. sausio 1 d., pakeitė darbo ginčų komisijų organizavimo tvarką, šias komisijas pradėjus kurti teritoriniu principu, prie veikiančių Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių padalinių, nustačius, kad į darbo ginčų komisiją su skundu gali kreiptis ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys, įvedus kitas naujoves. Tačiau šie pokyčiai vis dar neatspindi (...) europinių tendencijų, kiek įmanoma mažiau institucionalizuoti ikiteisminę individulių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką. Straipsnyje akcentuojama mintis, jog darbo ginčų instituto reforma laikytina nebaigta ir, tikėtina, bus tęsiama, remiantis pažangiausia kai kurių ES valstybių praktika šioje srityje, tačiau išlaikant nacionalinį teisinio reguliavimo ypatumą. (shrink)

A l'occasion de son 25eme anniversaire, le Groupement Belge des Banques d'Epargne a publie un ouvrage de base sur les aspects historiques, juridiques et economiques du monde des banques d'epargne belges. Emmanuel Levinas etait prie d'ecrire une introduction philosophique sur l'argent et l'epargne. Il a accepte volontiers, toutefois en soulignant des le debut et a plusieurs reprises qu'il y avait reflechi trop peu et qu'il eprouvait des difficultes en employant les notions valeur de l'argent/valeur de l'epargne. Il en a (...) resulte que cette etude, ne pouvant pas etre achevee a temps, ne faisait finalement pas partie de l'ouvrage de base. C'est l'entretien preparatoire, dirige par monsieur M. Lambrechts et dont il a envoye a l'avance a E. Levinas une preparation basee sur des textes d'E. Levinas, d'Aristote, de P. Veyne et de P. Claudel, qui est reproduit ici. Lors de la celebration solennelle au Palais des Congres a Bruxelles le 11 decembre 1986, c'est Emmanuel Levinas lui-meme qui a prononce le discours academique. Le texte de ce discours, qui n'a jamais ete publie jusqu'a aujourd'hui, est egalement reproduit dans cette publication. C'est d'ailleurs ce texte que Levinas a retravaille au debut de 1987 et qui est devenu sa contribution definitive sous le titre Socialite et argent. (shrink)

Straipsniu siekiama prisidėti prie galios socialiniame darbe diskurso ir tyrimų Lietuvoje plėtojimo. Galia išryškėja santykiuose, todėl tyrimui pasirinkti socialinių darbuotojų ir jų vadovų ryšiai. Remiantis Lietuvos socialinių darbuotojų apklausos rezultatais, aptariamos socialinių darbuotojų santykio su vadovavimu strategijos, t. y. analizuojama, kaip veikimo strategijos susiję su subjektyviai socialinių darbuotojų patiriamais ir / ar suvokiamais vadovų vadovavimo stiliais arba vadovų galios raiškos būdais. Straipsnis parengtas įgyvendinant LR Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Socialinis darbas – tarp priklausomybės ir autonomijos.“ Sutarties Nr. SIN-04/2012/LSS-250000-620.

"Certitude" : le Mémorial -- "Quelle morale la raison devrait dicter sans la lumière de la foi" : l'entretien de M. Pascal avec M. de Sacy -- "La vérité hors de la charité" : du mystère de la pénitence -- "N'y a-t-il point une vérité substantielle?" : infini, rien -- "Qu'on ne prétende pas subtiliser" : les Écrits sur la grâce -- "La maxime de la médisance" : la XVIe Provinciale -- "Ce qui achève notre impuissance" : disproportion de l'homme (...) -- "De nouvelles lumières sur la religion" : la Vie de M. Pascal et De la vraie religion -- De vera religione -- Annexe : "Le chosisme" : Étienne Gilson et Pascal -- "Un portrait porte absence et présence" : De la vraie religion -- "Dans l'ennui" : du divertissement -- "Nous ne nous tenons jamais au temps présent" : du divertissement -- "En lui vous êtes remplis" : la Prière pour le bon usage des maIadies -- L'amitié "sans attachement" : la Vie de M. Pascal. (shrink)

Les textes -- Tiédeur et laxisme d'Érasme -- Rigueur et sobriété de Luther -- Les prédécesseurs de Luther -- Lignes do force du débat -- Que reste t-il de nos prières et de nos efforts? -- La doctrine des deux règnes -- La liberté le traite de la liberté du chrétien de M. luther -- Serf arbitre et nouvelle théologie -- L'oeil et le regard -- L'exigence de vérité -- La justification -- Essai de résumé du Traite du serf arbitre (...) de Martin Luther. (shrink)

The right to ‘domestic remedies’, which ideally connects ‘subsidiarity’ and ‘embeddedness’ of the ECHR in the legal systems of member States, is deemed to play a crucial role for the Strasbourg machinery survival as well as for an effective protection of human rights, especially in the field of the ‘reasonable-time’ requirement. In this respect the Italian case seems an excellent test. Once a compensatory remedy was introduced in the Italian legal system by Law No. 80 of 2001 (the ‘Pinto Act’), (...) it soon appeared that such a remedy could be considered ‘effective’ in so far as it was implemented in accordance with the ECtHR’s jurisprudence. Therefore a legal tool for the interaction between ECtHR and Italian courts had to be found. Nevertheless, the results of this interaction might suggest that the domestic remedy has neither increased the protection of the reasonable-time requirement in Italy nor is it the final solution to the ECtHR’s overload. (shrink)

Straipsnyje siūlomos konceptualios priemonės, leidžiančios formuluoti tvirtinimą, kad tose socialinių mokslų filosofijos teorijose, kuriose veiksmų atpažinimas yra laikomas metodologiniu socialinio aiškinimo pagrindu, jis yra traktuojamas kaip „virtus dormitiva“. Tuomet veiksmų atpažinimas gali būti suprantamas kaip tiesioginė veiksmų tipų įžvalga elgsenoje arba neapibrėžta, holistinė veiksmų interpretavimo procedūra. Abiem atvejais susiduriama su neskaidrios ir toliau neaiškinamos pažįstančiojo episteminės galios postulavimu. „Virtus dormitiva“ problema tampa ypač aštri, jei pripažįstame veiksmo atpažinimo problemos metodologinį pirmumą prieš veiksmo aiškinimo problemą1.Pagrindiniai žodžiai: veiksmų atpažinimas, veiksmų aiškinimas, (...) veiksmų tipai ir atvejai, socialinių mokslų filosofija. (shrink)

Straipsnyje aptariami Vilniaus miesto policijos 2010 ir 2011 m. registruotų įvykių geografinių tyrimų, atliktų Vilniaus universitete 2011–2012 m., rezultatai. Apie šimtą tūkstančių įvykių per metus buvo lokalizuoti pagal nurodytus jų adresus ir klasifikuoti pagal veikos pobūdį. ArcGIS 10 programinės įrangos įrankiais atlikta bendra ir skirtingų tipų įvykių pasiskirstymo laike analizė rodo, kad daugiausia įvykių mieste įvyksta pirmojoje tamsaus paros meto pusėje. Tik vagystės ir plėšimai daugiausia vyksta dieną. Sudaryti apibendrinti labai tikslūs įvykių tankio žemėlapiai atskleidžia įvykių koncentraciją miesto centre ir (...) daugiabučių namų rajonuose, dažnai aplink prekybos ir pramogų centrus. 2010 ir 2011 m. įvykių tankio branduoliai lokalizuoti vienodai, nors 2011 m. įvykių tankis branduoliuose pastebimai didesnis. Vagysčių ir plėšimų procentinė dalis pasiskirsčiusi kitaip nei bendras įvykių tankis: ji didžiausia Šnipiškių, Verkių ir Žvėryno seniūnijose. Smurtiniai nusikaltimai didžiausią dalį sudaro Panerių ir Rasų seniūnijose. Įvykių žemėlapiai geriau atskleidžia bendras ir atskirų tipų nusikalstamumo tendencijas, padeda stebėti jų pokyčius ir planuoti prevencijos priemones. Jie viešai skelbiami Lietuvos erdvinės informacijos portale www.geoportal.lt. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

The modern Lithuanian legal doctrine recognises that criminal liability is a last resort (ultima ratio) protecting the society from various law violations. This idea has got deep roots in criminology and is obviously based on the position of rational approach towards the state criminal policy. However, it is not clear whether it is of obligatory legal status to the legislature and the courts. This article attempts to present the idea of a last resort as a concept based on the constitutional (...) principles of the rule of law, justice, proportionality and rationality in the legislation and case law. The author concludes that the main precursors of the ultima ratio principle are the German legal doctrine of protection of legal goods (Rechtsgüterschutz) and Harm principle respected in the common law tradition, as well as the need for protection of human rights in the democratic world. These concepts raise the duty of the legislator to justify the act of criminalisation by legitimate purpose and to comply with certain constitutional limits of application of criminal law. The idea of criminal liability as a last resort is recognised both in the jurisprudence of the Constitutional Court (obiter dictum) and in the practice of the Supreme Court of Lithuania reasoning particular decisions in criminal cases, especially delimiting criminal and other types of legal liability. The author concludes that the fact of discrepancy of criminal law to ultima ratio test can be one of the arguments in support of its objection to the Constitution and even the European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms. At the same time, the author of the article has found that many norms of the Criminal Code are in conflict with the idea of a last resort. (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Požiūriai į Lietuvos narystę Europos Bendrijoje (vėliau – Europos Sąjungoje) empiriškai buvo pradėti tirti jau pirmosiose reprezentatyviose visuomenės nuomonės apklausose. Vienas iš pirmųjų, jau 1991 m., šią temą nagrinėjo Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Nuo to laiko atlikta daug reprezentatyvių tyrimų, keitėsi požiūriai į narystę, kito pritarimo ar nepritarimo narystei motyvai, tematinis diskursas, temos aktualumas visuomenėje. Šiame straipsnyje ir siekiama apžvelgti dinaminius požiūrio į narystę aspektus. Parodoma, kad po itin palankaus narystės (...) palaikymo prieš 25-erius metus prasidėjo skepticizmo periodas, kuris vėliau peraugo į entuziastingą pritarimą narystei. Paskutinieji tyrimai taip pat rodo aukštą narystės palaikymo lygį. Šis palaikymas prieš euroreferendumą buvo nulemtas ne tiek tikėjimosi konkrečios naudos sau, kiek vilties, kad bus geriau vaikams, Lietuvai apskritai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėliau nebuvo fiksuojamas nusivylimas naryste. Pasisakantys už narystę Europos Sąjungoje ir anksčiau, ir dabar yra jaunesni, labiau išsilavinę, kvalifikuoti, didžiųjų miestų gyventojai. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „ES valstybių narių elitų ir gyventojų požiūrių į ES raida (2004–2018)“. Sutarties Nr. MIP-025/2015. (shrink)

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Tekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė.

Žymus Lietuvos sociologas Vytautas Kavolis visą akademinę karjerą plačiai tyrinėjo laisvės klausimą, nors ir nenaudojo „laisvės sociologijos“ pavadinimo. Jo daugiamatė analizė apėmė politines institucijas, kultūros normas, istorinę evoliuciją ir globalias perspektyvas, atskleisdama sudėtingą visuomenės struktūrų ir asmens laisvių sąveiką. Šiame straipsnyje politinės sociologijos požiūriu, išskaidant laisvės ir jos apraiškų įvairiuose visuomenės kontekstuose supratimą, bandoma kristalizuoti V. Kavolio sociologinius rėmus. V. Kavolio tarpdisciplininis požiūris, metodologinis originalumas ir reflektyvi analizė prisidėjo prie gilaus visuomenės laisvėjimo dinamikos ir galios santykių tyrinėjimo, metė iššūkį (...) nusistovėjusioms paradigmoms ir pasisakė už įtraukesnę ir teisingesnę visuomenę. Jo įžvalgos tebėra aktualios šiandienei Lietuvai, išgyvenančiai postsovietinį virsmą ir susiduriančiai su globaliais iššūkiais. (shrink)

English summary: Etienne Gilson states that God is such a sure notion, that it would be useless to attempt to prove His existence. More interesting for this philosopher is to try to understand how a true atheist, one who dogmatically believes that god applies to nothing in reality, would explain such a belief. French description: J'ai souvent ete prie, parfois somme, quelque fois meme mis au defi de donner des preuves de l'existence de Dieu. Je n'ai jamais pu me (...) passionner pour la question. Je me sens si certain qu'une realite transcendante au monde et a moi-meme repond au mot Dieu, que la perspective de chercher des preuves de ce dont je suis si sur me semble denuee d'interet. Non seulement ces preuves ne m'apprendraient rien que je ne sache, mais j'aurais le sentiment de raisonner au profit d'une de ces certitudes acquises d'avance qui causent leurs demonstrations plutot qu'elles n'en resultent. Ceux qui prennent plaisir a gagner au jeu en trichant sont comprehensibles, car ils gagnent quelque chose, mais puisqu'une demonstration faussee ne prouve rien, son auteur n'a rien a gagner. En revanche, justement parce que l'existence de Dieu me parait spontanement certaine, je suis curieux des raisons que d'autres peuvent avoir de dire que Dieu n'existe pas. Pour moi, c'est la non-existence de Dieu qui fait question. Je desire donc connaitre et mettre a l'epreuve quelques-unes des raisons invoquees en faveur de l'atheisme. Je veux dire, de l'atheisme dogmatique et positif, c'est-a-dire de la doctrine qui, apres mure reflexion, conclut comme une certitude rationnelle que rien qui reponde au mot dieu n'existe en realite. Par rien, j'entends aucun etre. (shrink)