Žymus Lietuvos sociologas Vytautas Kavolis visą akademinę karjerą plačiai tyrinėjo laisvės klausimą, nors ir nenaudojo „laisvės sociologijos“ pavadinimo. Jo daugiamatė analizė apėmė politines institucijas, kultūros normas, istorinę evoliuciją ir globalias perspektyvas, atskleisdama sudėtingą visuomenės struktūrų ir asmens laisvių sąveiką. Šiame straipsnyje politinės sociologijos požiūriu, išskaidant laisvės ir jos apraiškų įvairiuose visuomenės kontekstuose supratimą, bandoma kristalizuoti V. Kavolio sociologinius rėmus. V. Kavolio tarpdisciplininis požiūris, metodologinis originalumas ir reflektyvi analizė prisidėjo prie gilaus visuomenės laisvėjimo dinamikos ir galios santykių tyrinėjimo, metė iššūkį nusistovėjusioms (...) paradigmoms ir pasisakė už įtraukesnę ir teisingesnę visuomenę. Jo įžvalgos tebėra aktualios šiandienei Lietuvai, išgyvenančiai postsovietinį virsmą ir susiduriančiai su globaliais iššūkiais. (shrink)

Straipsnio tikslas – empiriškai ištirti energetinio saugumo politikos poveikį Lietuvos socialinei sanglaudai. Straipsnis paremtas J. Jenson (1998) ir P. Bernardo (1999) atliktais tyrimais bei pasiūlytomis analitinėmis kategorijomis. Konceptuali schema identifikuoja konkrečias – ekonominę, politinę ir sociokultūrinę – aktyvumo sritis, kurios analizuojamos tikrinant dichotomijas tarp visuomenės požiūrio bei visuomenės elgsenos. Šios dichotomijos leidžia išskirti empirines analizės dimensijas, kurių kiekybinės išraiškos leidžia aprašyti energetinio saugumo politikos poveikį Lietuvos socialinei sanglaudai.

Analizuojant centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) problemą ir stringantį jos sprendimo būdą – daugiabučių namų renovacijos programą didžiausia problema tampa ne CŠT infrastruktūra, kuri, naudojant naujausias technologijas, galėtų tapti efektyvia ir ekonomiška sistema, bet socialinės kliūtys, neleidžiančios greitai rekonstruoti sistemos bei prisitaikyti prie socialinių ir ekonominių liberalios rinkos sąlygų. Straipsnyje aptariama, kaip iš sovietinių laikų paveldėtos specifinės CŠT infrastruktūros technologinių, ekonominių ir socialinių (socialinio kapitalo) veiksnių kompleksas liberalios kapitalizmo rinkos demokratinėje visuomenėje įgyja specifinį ir energetinio saugumo atžvilgiu ypač nesaugų pavidalą.

Racionalaus pasirinkimo suvokimas leidžia analitiškai sumodeliuoti ne tik sociodemografinius ir motyvacinius asmenų pasirinkimo veiksnius, bet juos susieti su makrolygmens socialiniais pokyčiais. Žvelgiant sociologiškai, energetinis saugumas yra visuomenės ir jos atskirų grupių rizikos suvokimo pasekmė, todėl racionalaus pasirinkimo teorija šiuo atveju gali padėti tipologizuoti racionalų veikėją energetinio saugumo suvokimo atžvilgiu. Remiantis visuomenės nuomonės apklausa (N = 2002), išskiriami mažai apie energetikos politiką žinančio socialinio veikėjo energetinio saugumo suvokimo tipai ir jų ryšys su įvairiais sociodemografiniais (amžius, pajamos, išsilavinimas, gyvenamoji vieta) rodikliais.

Straipsnyje analizuojama galima grėsmė didelei Lietuvos visuomenės daliai, kylanti dėl centralizuoto šildymo sistemos funkcionavimo rizikos. Aptariama, kaip sovietiniu laikotarpiu didelė visuomenės dalis tapo energetikos sistemos įkaitu ir kaip pažangia laikyta centralizuoto šildymo sistema šiandien yra sunki našta daugybei šalies gyventojų. Analizuojant „organizuoto neatsakingumo“ reiškinį, atskleidžiamas rizikos visuomenėsparadoksas (kuris apibūdina dualistinę rizikos – rizikos kūrimo ir politinės atsakomybės vengimo – prigimtį), iš dalies paaiškinantis atsakingų institucijų nesugebėjimą spręsti centralizuotos šildymo problemos.