Socialinę raidą, socialinę kaitą ir dinamiką įvairūs autoriai interpretuoja skirtingai, bet dažniausiai vartoja šią kategoriją kaip sinonimus. Galima teigti, kad šiuolaikiniame pasaulyje išryškėja takoskyra tarp modernaus ir klasikinio požiūrio, bet riba tarp postmodernumo ir modernumo išlieka iki galo neapibrėžta. Moderni socialinė raida – tai skirtingose kultūrose (ne vien vakarietiškoje kultūroje) egzistuojančių elgesio tradicijų transformavimas, keitimas ar laikysena jų atžvilgiu, kuri labiau grindžiama racionaliais veiksmais. Modernumas – sąvoka, parodanti socialinės raidos rezultato naujumą, kuris charakterizuojamas tam tikrų rodiklių visuma. Tad modernioje visuomenėje (...) vyksta nuolatinis tranzitas nuo elgesio tradicijų per pokyčius į ateitį, kurią galime ekstrapoliuoti kaip sistemą, o ne atskirų požymių bendrybę. Modernią socialinę raidą galime apibūdinti vertindami pokyčius ir panaudodami indikatorius iš skirtingų mokslininkų darbuose išsiskirtų aštuonių rodiklių grupių: socialinė struktūra, gamybinė jėga, infrastruktūra, verslumas, globali komunikacija, politinė struktūra (demokratija), urbanizacija, teritorinė hierarchinė sistema. (shrink)

Kai kurios šiuolaikinio kognityvinio mokslo teorijos teigia, kad žmogaus prote veikia dvi sistemos: sistema, vykdanti greitą intuityvų mąstymą, bei sistema, vadovaujanti lėtam logiškam mąstymui. Būtų galima manyti, kad šių sistemų egzistavimą patikrinti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiamas būdas palaipsniui patvirtinti šių dviejų sistemų egzistavimą. Pasitelkiamas dviejų sistemų, pasireiškiančių per mentalinių modelių teoriją, principas. Be to, laikantis Carnapo redukcijos idėjos, straipsnyje aprašomos dvi procedūros, kuriomis hipotezė patvirtinama palaipsniui. Viena iš jų tyrinėja, kaip žmogaus protas nagrinėja žmogaus proto veiklą darant išvedimus pagal modus (...) tollendo tollens. Kita hipotezė tyrinėja išvedimus iš griežtosios disjunkcijos su trimis disjunktais. (shrink)

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje, fenomenologijoje, literatūroje, struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Straipsnyje gvildenama kūrybiškumo ir kūrybingumo problematika šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose. Pirmoje dalyje įrodinėjama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra organiški vienas kitam ir kad kūrybiškumas nutiesia kelią link kūrybingumo. Antroje dalyje atskleidžiama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra pagrindinis mokslo pažangos variklis, nes tik kūrybiška mokslinė mintis ir turimi kūrybos gebėjimai generuoja įvairius išradimus bei inovacijas. Trečioje dalyje tvirtinama, kad šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose kūrybiškumas ir kūrybingumas skleidžiasi taip pat intensyviai ir kryptingai, kaip ir kitose (pavyzdžiui, fizinių ir technologijos) (...) mokslų srityse, darydamas įtaką kultūrai bei visuomenei, jų raidai ir ateities perspektyvoms. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojama Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritika keliant neo­aristotelišką gyvenimo prasmės klausimą. Aptariama modernybės moralinė ideologija, pristatoma emotyvizmo doktrina ir jos socialinis įsikūnijimas įvairiose modernybės institucijose ir praktikose. Straipsnyje atskleidžiama, kaip šios praktikos ir institucijos kliudo kelti klausimą apie gerą ir prasmingą žmogaus gyvenimą, taip pat siekiama pateikti progresyvų A. MacIntyre’o darbų supratimą pasipriešinant Lietuvoje dažnai konservatyviai autoriaus interpretacijai.

The development of an information society and information technologies does not result in positive consequences only. Individuals with criminal intent also find their niche. Information security includes the creation of the input, processing and output processes of protection. The objective of information security is to protect the system of values, to protect and ensure accuracy and integrity and to minimize losses that may be incurred if the information is modified or destroyed. In the development of an information society, the new (...) visible changes in the legislation for the classification of crimes–crimes against computers–altered the concept of electronic crime data and information system security concepts. This article presents a brief analysis on the concept of the change of crimes against security of electronic data and information systems, the legislation analysis, the crimes against security of electronic data systems and information dynamics and its relationship with business factors. (shrink)

This article considers the major constitutional reforms which have taken place in the United Kingdom during the period of government by the Labour Party, 1997-2010. Within the context of the UK’s unwritten constitution, the article first considers how ‘constitutional’ law can be identified when compared with a written constitution, such as that of the Republic of Lithuania. The article then analyses the major reforms which have taken place since 1997, the political reasons behind them, the processes of reform and their (...) impact on the constitution. The four areas examined—reform of the House of Lords; the enactment of the Human Rights Act 1998; devolution; and the changes to the judiciary in the Constitutional Reform Act 2005—have all had a significant impact on the way in which the UK is governed. The article argues that these are all welcome developments, but that in many cases they are incomplete. In the absence of the likelihood of a future written constitution for the UK, sustained efforts by future governments are needed by to ensure that the reforms fulfil their aim of modernizing the democratic system. (shrink)

Izhajajoč iz dveh slavnih Kantovih tekstov skuša pričujoči spis pokazati na notranjo zvezo med avtonomijo uma in subjektivno svobodo na eni strani ter nujnim pokoravanjem arbitrarni avtoriteti na drugi. V Kantovem načrtu za organizacijo Univerze se ta povezanost kaže kot delitev na zgornje in spodnje fakultete, pri čemer se morajo prve podrejati samovoljnim ukazom zunanje oblasti, druga pa naj se ravna le po načelih uma. Obe plati spadata skupaj v skladu s Kantovim paradoksnim stališčem, da samo omejitev osvobaja, medtem ko (...) bi neposredno sovpadanje obojega privedlo do nevarnosti totalitarizma. Toda ta bistvena zveza med umom in ne-umno arbitrarnostjo naposled meri drugam: subjekt, ki si v svoji radikalni avtonomiji in samoopredelitvi postavlja svoj lastni notranji Zakon, je prav v svojem jedru soočen z radikalno heteronomijo. Moralni Zakon, kategorični imperativ, subjekta šele zares oropa njegove iluzorne avtonomije, konec koncev je še manj umno utemeljen kot njegov objektivni protipol. Od subjekta zahteva nemogoče, ne da se ga zadovoljiti, a prav skozi to nemožnost, skozi to bistveno nezadovoljnost vznikne subjekt razsvetljenstva. Zadnji del skuša pokazati, kako Fou-caultova reaktualizacija kantovske pozicije zatre njene radikalne konsekvence. Foucault zvaja Kantovega subjekta na pred-kantovsko etično držo in tako zgreši tisto zastavitev subjektivnosti, ki je položena v temelje psihoanalize. (shrink)

Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Žymus Lietuvos sociologas Vytautas Kavolis visą akademinę karjerą plačiai tyrinėjo laisvės klausimą, nors ir nenaudojo „laisvės sociologijos“ pavadinimo. Jo daugiamatė analizė apėmė politines institucijas, kultūros normas, istorinę evoliuciją ir globalias perspektyvas, atskleisdama sudėtingą visuomenės struktūrų ir asmens laisvių sąveiką. Šiame straipsnyje politinės sociologijos požiūriu, išskaidant laisvės ir jos apraiškų įvairiuose visuomenės kontekstuose supratimą, bandoma kristalizuoti V. Kavolio sociologinius rėmus. V. Kavolio tarpdisciplininis požiūris, metodologinis originalumas ir reflektyvi analizė prisidėjo prie gilaus visuomenės laisvėjimo dinamikos ir galios santykių tyrinėjimo, metė iššūkį nusistovėjusioms (...) paradigmoms ir pasisakė už įtraukesnę ir teisingesnę visuomenę. Jo įžvalgos tebėra aktualios šiandienei Lietuvai, išgyvenančiai postsovietinį virsmą ir susiduriančiai su globaliais iššūkiais. (shrink)

U ovome radu istražujem Polanyijeve glavne argumente za akademsku slobodu. Akademska i politička sloboda međusobno su blisko povezane: ako država preuzme kontrolu nad znanošću, to dovodi do kolapsa same slobode u cijelome društvu. Njegovi argumenti protiv totalitarizma oslanjaju se na njegovu anti-pozitivističku filozofiju znanosti. On definira totalitarizam kao poricanje akademske slobode koje se temelji na pragmatičkom poimanju znanosti i instrumentalističkim interpretacijama moralnih vrijednosti. Polanyijeva ideja znanosti je duhovni, idealistički opis zajednice slobodnih intelektualaca koji su strastveno posvećeni potrazi za istinom i (...) imaju autonomnu zajednicu s vlastitim pravilima i autonomnim upravljanjem. Potraga za istinom radi nje same je bitan cilj znanosti, koji se može postići jedino ako znanost ostane slobodna od političkih, ideoloških i ekonomskih utejcaja. Tvrdim da Polanyijevi uvidi mogu biti relevantni i danas, kada znanost može postati instrument profitno orijentiranih praktičnih potreba umjesto potrage za istinom samom i kada se humanistika često smatra nepotrebnom.In the present essay I investigate Polanyi’s main arguments for academic freedom. Academic and political freedom are closely related to each other: if state takes control over science, it will lead to the collapse of freedom itself in the whole society. His arguments against totalitarianism rely on his anti-positivist philosophy of science. He diagnoses totalitarianism as a denial of academic freedom which is based on a pragmatist view of science and instrumentalist interpretation of moral values. Polanyi’s idea of science is a spiritual, idealistic description of a community of free intellectuals who are passionately committed to seeking the truth and have an autonomous community with its own rules and autonomous direction. Seeking the truth for its own sake is the essential goal of science, which can be accomplished only if it remains free from political, ideological and economical influences. I will argue that Polanyi’s insights can still be relevant today, when science can become an instrument of profit-oriented practical needs instead of seeking the truth itself, and the humanities are often considered unnecessary.Dans cet essai, j’examine les principaux arguments de Polany pour la liberté académique. La liberté académique et politique sont étroitement liées : si l’Etat prend le contrôle de la science, cela conduira à l’effondrement de la liberté elle-même dans toute la société. Ses arguments contre le totalitarisme reposent sur sa philosophie anti-positiviste de la science. Il diagnostique le totalitarisme comme un refus de la liberté académique fondé sur une conception pragmatique de la science et une interprétation instrumentaliste des valeurs morales. L’idée de la science de Polany est une description spirituelle, idéaliste, d’une communauté d’intellectuels libres, passionnément dédiés à la recherche de la vérité, et qui ont une communauté avec ses propres règles et une direction autonome. La recherche de la vérité pour elle-même est l’objectif essentiel de la science, ce qui peut être accompli uniquement si elle demeure libre des influences politiques, idéologiques et économiques. J’affirme que les visions de Polany peuvent toujours être pertinentes aujourd’hui, alors que la science peut devenir un instrument des besoins pratiques orientés vers le profit au lieu de chercher la vérité elle-même, et alors que les sciences humaines sont souvent considérées comme inutiles.Im präsenten Artikel gehe ich Polanyis Hauptargumentation für akademische Freiheit auf den Grund. Die akademische und politische Freiheit sind miteinander nahe verwandt: Unterzieht der Staat die Wissenschaft seiner Kontrolle, endet dies im Kollaps der Freiheit selbst in der gesamten Gesellschaft. Polanyis Begründung gegen den Totalitarismus stützt sich auf dessen antipositivistische Philosophie der Wissenschaft. Er diagnostiziert den Totalitarismus als Versagung der akademischen Freiheit, die auf dem pragmatischen Blickpunkt der Wissenschaft als auch der instrumentalistischen Interpretation der Moralwerte basiert. Polanyis Wissenschaftsvorstellung ist eine spirituelle, idealistische Schilderung einer Gemeinschaft freier Intellektueller, die sich der Suche nach Wahrheit glutvoll gewogen zeigt und über eine autonome Community mit eigenen Regeln sowie autonomer Verwaltung verfügt. Die Erkundung der Wahrheit um ihrer selbst willen repräsentiert das essenzielle Vorhaben der Wissenschaft, welches sich allein unter Bewahrung ihrer Independenz von politischen, ideologischen bzw. wirtschaftlichen Einflüssen zuwege bringen lässt. Ich halte dafür, Polanyis Einblicke hätten auch heutzutage Relevanzpotenzial, zu der Zeit, wenn sich die Wissenschaft auf ein Werkzeug des profitorientierten praktischen Begehrens reduzieren könnte, anstatt nach der Wahrheit selbst zu fahnden, und die Geisteswissenschaften gehäuft als entbehrlich abgestempelt werden. (shrink)

Ovaj rad predstavlja preispitivanje Makijavelijevog makijavelizma, odnosno stanovista da je Makijavelijeva politicka teorija imoralisticka. Prvi deo rada posvecen je poredjenju Platonove i Makijavelijeve politicke filozofije. U njemu se analiziraju slicnosti i razlike u delima ova dva filozofa. Autor zastupa tezu da su Platonova shvatanja politike i politicke zajednice pogubnija od Makijavelijevih, kao i da je Makijavelijevo razumevanje politike, drzave i zakona blize nacelima liberalizma, nego nacelima tiranije ili totalitarizma. Drugi deo rada posvecen je tumacenju koncepta autonomije politike i koriscenju svireposti (...) i zala kao instrumenata vladavine u Makijavelijevom delu. U ovom delu autor porice da je Makijaveli bio filozof zla i zastupnik politickog razbojnistva. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai (...) tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – mokslo (...) autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama televizija bei informacinės technologijos egzistencinės kūrybos perspektyvoje. Keliamas klausimas, ar medijuoti vaizdai gali tapti egzistencinės kūrybos veiksniais. Autorius priešina gyvenseną ir gyvenimo stilių. Pirmoji siejama su mąstymo ir egzistencijos dialektika, antrasis – su medijuotų vaizdų niveliuojančiu poveikiu. Teigiama, kad egzistencijos sąranga – ne tik kalbinė, bet ir vaizdinė. Pasak autoriaus, kūrybinė aplinka palaikoma skirtingos prigimties egzistencinių vaizdų sąšaukos dėka. Iškeliama didžioji tezė: mūsų egzistencinis projektas formuojasi skirtingų vaizdiškumo plotmių sąveikos žaizdre. Ši tezė seka iš prielaidos, kad (...) mūsų gyvenamasis pasaulis ir egzistencija jame – vaizdiški. Mažosios tezės: reginiai vertintini pagal jų vietą egzistenciniame vaizde; ekrano reginiai padeda žiūros išsklaidai; reginiai šiapus ir anapus ekrano išbandomi egzistencijos fenomenų aplinkoje. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas ar (...) nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnyje nagrinėjami kūrybos socialinės aplinkos, kūrėjo bei kūrybos visuomenės santykio klausimai. Plėtojamos tezės: 1) bet kokia kūryba suponuoja socialumą, tačiau ne atvirkščiai: ne bet kokia socialinė aplinka suponuoja kūrybą; 2) naujos meno krypties pradininkas ir išbaigėjas – du asimetriški socialine prasme poliai: pradininkas asocialus pirmtakų atžvilgiu, bet socialus savo pasekėjų atžvilgiu; išbaigėjas, atvirkščiai, asocialus epigonų ir pamėgdžiotojų atžvilgiu, bet socialus savo pirmtakų atžvilgiu; 3) kuo individas labiau iškilęs virš savo socialinio fono, tuo labiau tikėtina, kad jis – įžymus; 4) iškilumas (...) (iškilimas) didina asocialumo riziką; 5) kūrybos visuomenės ugdymas pastatytas ant meno (su)vartojimo kortos. (shrink)

Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas (...) sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)

The present article aims to show the effects that the coalescence of liberal democracy and globalisation has on the law as a social institution. The law as a social institution is one of the key foundations for the social integration of modern society, which is why we may suggest a reasonable assumption that the role of the law in modern Western societies should be growing in significance. However, the coalescence of liberal democracy and globalisation is a consequence of the evolution (...) of modern Western civilisation and the main context of its further development that gives feedback to the very development process. The analysis of the crisis of the financial capital makes us question the previous assumption because the essence of the law as a social institution lies not in its legal regulation but in its self-regulation that should increase the society’s trust in different institutions, including the financial capital. The present research makes an attempt to answer the following questions: 1) what is the traditional role of the relationship between society and the law as a social institution? 2) what are the most important social consequences of the coalescence of liberal democracy and globalisation? 3) what is the significance of the legal culture under the circumstances of the coalescence of liberal democracy and globalisation? These questions have determined the structure of this paper. (shrink)

The present article explores the inner tensions of the legal culture in consumer society as a consequence of the interaction between democracy, liberalism and market economy under globalization. The interaction between democracy and modern political thought has given rise to liberal democratic society, moral and religious pluralism, and modern law. The interplay between liberal democracy and the market (“new liberalism”) has generated the idea of “instrumental reason”, whose penetration into many realms of life has transformed the structure of society and (...) democracy itself: consumer society and a dangerous tendency of social decline prevail. Under the expansion of globalization and social decline, instrumental law may not be enough to ensure the functioning of society. Consumer society does not understand modern law and thus renders it inefficient. (shrink)

U radu se raspravlja o pojmu i povijesti utopije, pri čemu se naglasak stavlja na moderne oblike utopija rodne tematike. Iako bi se moglo reći da je utopijsko mišljenje imanentno čovjeku, danas se riječ ‘utopija’ koristi mahom u pejorativnom značenju tlapnje i/ili političke zamisli čije ostvarenje nužno vodi u neki oblik totalitarizma. Takva su određenja utopije iznikla iz etimoloških, povijesnih i idejnih nedoumica vezanih uz utopijske teorijske i praktične tvorevine. Opisujući utopiju pojmovima kritike, nade i mašte te ju vezujući uz (...) pojam Mannheimove aktivne utopije, u njoj je moguće pronaći elemente za suočavanje s modernim rodnim i ekološkim problemima. Kao primjer su dane feminističke utopije u kojima su testirane razne rodne teorije i prakse te su predložena rješenja za stvaranje ne idealnih i dovršenih, već poboljšanih svjetova, odnosno svjetova koji dopuštaju poboljšanje.This article discusses the concept and history of utopia with an emphasis on the modern forms of gender utopias. Although it can be said that utopian thought is inherent to humans, today the word ‘utopia’ is generally used in a pejorative meaning of an illusion and/or political concept whose actualization necessarily leads to some form of totalitarianism. These assumptions originated from etymological, historical and conceptional dilemmas associated with utopian theoretical and practical realizations. Describing utopia in terms of critique, hope and imagination as well as linking it with the concept of Mannheim’s active utopia it is possible to find in it elements that can be used for dealing with modern gender and ecological problems. As an example are given feminist utopias in which were tested different gender theories and practices and were suggested solutions for creating not ideal or completed but improved worlds, that is, worlds that allow improvement. (shrink)

T. G. Masaryk and M. Romeris are certainly prominent personalities and great names in history. It would be hard to understand the Czech nation and the development of the state of Czechoslovakia without T. G. Masaryk’s philosophical views on person, nation, state, and his political activity; and it would be hard to understand certain aspects of the interwar Lithuania’s legal and political development without M. Romeris’ scientific heritage. These are the personalities, who have left a significant inheritance due to their (...) scientific, political and social activities. (shrink)

Neįmanoma aprėpti visą temų ir kontroversijų, sutelktų aplink dialoginį ir eventualiai poli-loginį mąstymą įvairovę. Šis tematinis horizontas skleidžiasi nuo nekvestionuotinų racionalaus diskurso pagrindų paieškų iki socialinių struktūrų steigties anapus kalbinio tarpininko galimybių tyrinėjimų. Šis straipsnis nėra sumanytas kaip lakoniška begalės darbų apžvalga. Jo paskirtis veikiau yra atskleisti pagrindinių debatų tarp Vokiečių teoretikų plėtotę, reflektuojant pamatines komunikatyvinės praktikos problemas. Pirmiausia straipsnyje pristatomos su įvairiais bandymais pagrįsti poli-logines praktikas susijusios kontraversijos. Tačiau tai nėra prieštara tarp fundacionistų ir įvairių jiems oponuojančių antifundacionistų. Veikiau (...) taip stengiamasi užaštrinti poziciją ir nužymėti jos lūžio tašką. Antra, straipsnyje bus atidengtos kai kurios normatyvioje sferoje iškylančios kontraversijos, kuriose susikerta įvairūs politiniai, socialiniai ir techniniai klausimai. Dėmesio centras bus sutelktas ties problemomis, susijusiomis su tam tikrų principų, numatomų poli-loginės praktikos konteksto teisių ir pareigų, adekvatumu arba neadekvatumu.Esminiai žodžiai: dialogas, kalba, poli-loginė praktika, komunikacinė praktika.The diversity of themes and controversies focusing on the dialogical and by extension on poli-logical thought can be hardly surveyed. Topics range from ultimate founding of poli-logical to investigations in the way the social fabric might appear without the mediation of language. This essay is not designed to offer one paragraph surveys of numerous works, but to unfold some of the main debates among German theorists focusing on some crucial issues in communicative praxis. First, the essay will present the controversies concerned with the efforts at founding of poli-logical praxis. This is not to be seen as a controversy between foundationalists and their various antifoundationalist opponents. Rather, it is more like an effort to push a thesis to a limit and to note its breaking point. Second, the essay will present some of the controversies in the normative area which is criss-crossed by various political, social, and technical concerns. The emphasis will be placed on the problems concerning the adequacies or inadequacies of some of the principles involved in the rights and duties in the context of poli-logical praxis.Key words: dialog, language, poli-logical praxis, communicative praxis. (shrink)

Kriza demokratije mogla bi biti kriza misljenja. Moderna metafizika afirmise monolog subjekta u vezi sa problemom racionalnosti isto kao i sa socijalnim podrucjem. Odatle sledi liberalni egoizam. Takva metafizika strukturise modernost kao monolog. Iz toga proizlazi pitanje: kako promisljati demokratiju unutar takvog monologa? Izgleda da je demokratija jedan za ostvarenje nemoguci moderni projekat.

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar (...) labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. (shrink)

Problemi identiteta i razlike u okviru politicke teorije artikulisani su u vidu spora koji se od uspostavljanja liberalnih demokratija intenzivira, spora o nacinu na koji se politicka zajednica uspostavlja i opravdava, u relaciji sa pitanjem odnosa pojedinca i kolektiva. Rad analizira najaktuelnije refleksije evropske politike na problem razlike i verovatnost teze o kraju multikulturalizma koja se cula na konferenciji za bezbednost odrzanoj u Minhenu 2011. godine, kroz objasnjenje geneze problema i razmatranje ponudjenih resenja. Pored toga, rad obrazlaze pojam moderne drzave (...) kroz principe gradjanstva i nacije u relaciji sa pitanjem identiteta i razlike, sa posebnim akcentom na konceptima neutralnosti i tolerancije kao kljucnim tackama u sporu. Kao zakljucak, iznose se razlozi zasto problem razlike ne moze tako lako da bude prevazidjen i na koji nacin diskurzivna demokratija potencijalno moze da bude buduca smernica za drugaciji fokus spora. PR Projekat Ministarstva nauke Republike Srbije, br. 179049: Politike drustvenog pamcenja i nacionalnog identiteta - regionalni i evropski kontekst. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „(Post)tiesa ir žinojimas filosofiniu, sociologiniu ir komunikaciniu požiūriu“, įvykusi Lietuvos mokslų akademijoje. Kon­ ferencijoje nagrinėtos temos: tiesa ir posttiesa Rusijoje, žmogaus tapatumas medijo­ se, tiesos problema Martino Heideggerio filosofijoje, techninės posttiesos galimybės sąlygos, pedagogika (post)tiesos sąlygomis, nesutarimo etika ir diplomatija bei racio­ nalumų įvairovė, politinis veikimas posttiesos sąlygomis, politinis ethos, posttiesos apraiškos medijose ir propagandoje, sąmokslo teorijos ir posttiesos santykis, taip pat analizuota posttiesos būklė per žaidimo fenomenologijos prizmę ir kt. Straipsnyje ap­ tariamos pagrindinės (...) konferencijos pranešėjų mintys, su kai kuriomis jų polemizuoja­ ma, apžvelgiami svarbesni diskusijų momentai. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama vartotojiškumo raiškos problema gyvenamojo būsto kontekste. Vartotojiškumas operacionalizuojamas remiantis materializmo, simbolizmo (apima statusą ir stilių), vartojimo galios, sudaiktinimo ir gero / pasiturimo gyvenimo kategorijomis. Plačiąja prasme vartotojiškumas suprantamas kaip žmonių noras, troškimas, siekis vartoti, o ne faktinė vartojimo galia. Tyrime laikomasi prielaidos, kad vartotojiškumas būdingas visiems asmenims, tačiau skiriasi jo raiškos intensyvumas. Vartotojiškumo raiška yra analitinis tyrimo instrumentas – respondentai suskirstomi į tris grupes pagal intensyvumo raišką ir analizuojamas skirtingų grupių požiūris į vartojimo objektą – būstą. Požiūris į (...) būstą vertinamas pagal du kriterijus – nuosavybės pobūdį ir būsto tipą. Nuosavybė suprantama kaip būsto nuoma arba asmeninė privati nuosavybė, atitinkamai nuosavybės pobūdis lemia dvi vartotojų kategorijas – būsto nuomininkus ir būsto savininkus. Nuosavas namas ir butas yra kategorijos, kurios apibūdina būsto tipą. Tyrimu siekiama nustatyti Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų požiūrį į būsto nuomą, kaip vertinamas gyvenimas bute, palyginti su nuosavu namu, ar gyventojai patenkinti savo būstu. (shrink)

U tekstu se razmatraju neki problemi sa kojima se suocava istrazivanje zivotne sredine. Osim pojmovne problematike, svojestvene srpskom jeziku, resavanje realnih problema okruzenja generalno treba da resi dihotomiju antropocentrizam - biocentrizam koja izvire iz suprotstavljajuce ljudske prirode a upravo se u ekologiji pokazuje neodrzivom. Izmedju ostalih tema preispituje se znacenje teze o ekologiji kao novoj velikoj prici, koja omogucava da nauka i demokratija nastave da napreduju i medjusobno se legitimizuju, sa stanovista univerzalnog vazenja. Takodje se preispituje delotvornost teorija iz kojih (...) se izvodi beznacajnost ljudske vrste za njeno oslobadjanje od antropocentrizma koji suzava perspektivu opstanka. PR Projekat Ministarstva nauke Republike Srbije, br. 43007: Istrazivanje klimatskih promena i njihovih uticaja na zivotnu sredinu - uticaji, adaptacija i ublazavanje. (shrink)