Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – mokslo (...) autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes. (shrink)

Philosophical hermeneutics claims that human understanding, while being contingent and historical, is likewise universal and bears within itself some pervasive features detectable via hermeneutical analyses of historically imparted tradition and language. Similarly, hermeneutical philosophy of science is confident that hermeneutical methods are the only proper tool to adequately assess, reconstruct, explain or give a meaning to historical but universal scientific knowledge and its various forms. I point out two versions of hermeneutical philosophy of science and argue that whenever philosophical hermeneutics (...) pursues rescuing "scientificity", human rationality, human rights, common values, and so forth under the pretence of its universality and competence, it necessarily transcends and violates the tenets of its own. I conclude in the favour of moderate interpretation of practical hermeneutics, perhaps in the very essence of it rest postmodern concepts of historicality, transparency and tolerance, without which there is no possibility of extricating oneself from hermeneuticism. (shrink)

Sociosofija straipsnyje vadinu tyrimus, reflektuojančius ontologines ir epistemologines socialinių mokslų teorijų prielaidas. Praktoteorija vadinu akademinę nuostatą iššūkius dabarties mokslo filosofijai priimti susitelkus ne į mokslo žinių, bet mokslo veikų turinį. Šia prasme tiek mokslo filosofija, tiek sociosofija kaip mokslo filosofijos dalis gali vadovautis arba nesivadovauti praktoteorija, kadangi ji yra ne mokslo filosofijos pamatas ar bendroji direktyva, o pasirinktinis tyrimo būdas.Pasiremdamas Alexanderio Wendto, Theodoro Schatzki, Algimanto Valantiejaus, Andy Pickeringo, Bruno Latouro, Zygmunto Baumano, Josepho Rouse’o sociosofiniais tekstais straipsnyje analizuoju, kokios yra praktoteorinės (...) sociosofijos – antidisciplininio naujadaro – ypatybės ir perspektyvos. (shrink)