Abstract

Įvairiausiose teorijose vaizduotės funkcija dažnai interpretuojama kaip subjekto pajėgumas, kuris skiriasi nuo empirinio suvokimo. Įsivaizduota yra tai, kas nėra aktualiai duota, o kartu ir tai, kas netikra. Tačiau, atidžiau patyrinėjus, paaiškėja, kad subjektyvi ir neracionali, tačiau tuo pat metu visur dalyvaujanti latentinė galia neturi adekvataus apibrėžtumo. Straipsnyje, pasitelkus antikines Platono ir Aristotelio vaizduotes sampratas ir jų šiuolaikines R. Kearney bei J. Sallis interpretacijas, teigiama, kad norėdami išlaikyti polivalentišką įsivaizdavimo vertę, negalime jo redukuoti iki gilesnio subjektyvumo sluoksnio – instinktyvaus sugebėjimo arba nesąmoningai įgyto įgūdžio, kuris ant realybės pamato užkloja fiktyvius antstatus. Greičiau atvirkščiai – pasauliui reikia vaizduotės kaip dinaminio įsisąmoninto atsako, kurio dėka tampa įmanoma pati tikrovė