Abstract

Šiame straipsnyje į simuliakrų problemą pažvelgiama be Baudrillard’o tekstų tyrimų. Nagrinėjant antikinę termino reikšmę ir taikant jo analizei fenomenologinę optiką, mėginama išsiaiškinti, ką reiškia realybės ir vaizduotės priešprieša. Pastebima, kad epikūriečių ir stoikų phantasia sampratoje egzistuoja vaizduotės ir tikrovės sampyna, dėl kurios tikrovė ab origine yra apraizgyta neišpainiojamu fiktyvumo koreliatu. Šiuo požiūriu išvedama paralelė su Husserlio eidetine žiūra ir dėl jos pasiekiamu Erfüllung. Iškeliama hipotezė, kad ne statiškai, bet dinamiškai suvoktas pasaulio ir sąmonės homegeniškumas pasiekiamas tik vaizduotės ištekliais. Tai patvirtina ir naujausi fenomenologiniai tyrimai, kurie nagrinėdami „silpnųjų pamėklių“ fenomeną atskleidžia, kaip vaizduotė aktyviai veikia kiekviename suvokime.Pagrindiniai žodžiai: simuliakras, vaizduotė, tikrovė, Erfüllung, silpnosios pamėklės