Abstract

Metafilosofinių svarstymų smaigalyje pas mus visuomet buvo ir yra klausimas apie filosofijos specifiką. O pastarajame šimtmetyje, kurį ženklina ypač smarki filosofinių diskursų ir profesionaliųjų filosofų proliferacija, vienas šio bendrojo klausìmo būdas tampa itin jautrus: o kiek gi esama originalumo – ir veikiausiai net ir vertės – vis didėjančioje filosofinių tekstų lavinoje? Pirma, straipsnyje teigiama, kad turime skirti filosofijos kaip ypatingos konceptualios praktikos originalumą nuo individualiojo ar grupinio originalumo kultivuojant tokią ypatingą praktiką, t. y. filosofijos originalumas skirtinas nuo originalumo filosofijoje. Antra, parodoma, kad originalumas filosofijoje yra nulemtas pamatinės filosofijos originalumo apibrėžties – abejojančios savigrindos ir jos apodiktinio rekursyvumo imperatyvo. Trečia, tvirtinama, kad trikdančią originalumo filosofijoje kriterijų gausą įveikia tik autentiško ir korektiško dalyvavimo filosofijoje kaip specifinėje teorinėje žiūroje matas, kuris savo ruožtu taip pat negali būti fiksuojamas vienareikšmiškai. Šia prasme Lietuvos filosofija yra originali ne tuo, kuo ji skiriasi nuo Vakarų filosofijos tradicijos, o tuo, kad ir kaip labai ji pajėgia joje būti autentiškai, t. y. atvirai bei nuoširdžiai, ir korektiškai, t. y. sutinkamai su esminiais diskursyviojo Vakarų filosofinio paveldo kanonais.Pagrindiniai žodžiai: originalumas, metafilosofija, filosofijos specifika, Vakarų filosofija