The issue of the policy of multiculturalism toward ethno-cultural minorities in contemporary Serbia has been reviewed within the project Regional and European Aspects of Integrative Processes in Serbia held by the Institute for Philosophy and Social Theory. The aim of this paper is directed toward examination of theoretical and empirical problems regarding the phenomenon of multiculturalism. In spite of the fact that multiculturalism is one of the striking characteristics of modern life in Serbia our social sciences pay a little attention (...) to this topic. Ethnicity as an important part of multicultural discourse is based on nonscientific knowledge and in this manner it presents basis for policy and practice for the protection of rights of minorities in the country. Problem politike multikulturalnosti prema etno-kulturnim manjinama u savremenoj Srbiji autor razmatra u okviru projekta Instituta za filozofiju i drustvenu teoriju "Regionalni i evropski aspekti integrativnih procesa u Srbiji: civilizacijske pretpostavke, stvarnost i izgledi za buducnost". Cilj rada na ovoj temi je usmeren ka razmatranju teorijskih i empirijskih problema u vezi sa fenomenom multikulturalnosti. Uprkos tome sto je multikulturalnost jedna od upecatljivijih karakteristika drustvenog zivota u Srbiji, u nasim drustvenim naukama malo paznje se posvecuje proucavanju ovog fenomena. Stavise, na neutemeljenim saznanjima o etnicitetu kao bitnom delu multikulturalnog diskursa eklekticki je osmisljena politika i konstruisana praksa zastite manjinskih prava u zemlji. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius bei žodinius menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti (...) į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos (...) ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Straipsniu siekiama prisidėti prie galios socialiniame darbe diskurso ir tyrimų Lietuvoje plėtojimo. Galia išryškėja santykiuose, todėl tyrimui pasirinkti socialinių darbuotojų ir jų vadovų ryšiai. Remiantis Lietuvos socialinių darbuotojų apklausos rezultatais, aptariamos socialinių darbuotojų santykio su vadovavimu strategijos, t. y. analizuojama, kaip veikimo strategijos susiję su subjektyviai socialinių darbuotojų patiriamais ir / ar suvokiamais vadovų vadovavimo stiliais arba vadovų galios raiškos būdais. Straipsnis parengtas įgyvendinant LR Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Socialinis darbas – tarp priklausomybės ir autonomijos.“ Sutarties Nr. SIN-04/2012/LSS-250000-620.

Udruga Mala filozofija kreirala je i provela projekt »Tko se boji korupcije još?!« u dvanaest škola i dvije knjižnice, s ukupno 122 učenika u školskoj godini 2010./2011. Projekt se sastojao od pet radionica u kojima se s učenicima raspravljalo o korupciji. Cilj je bio prvenstveno razjašnjenje pojma korupcije, ali i ukazivanje na razne načine na koje korupcija uništava neke temeljne vrijednosti poput dostojanstva, ljubavi, prijateljstva, obitelji i društva. Članak donosi evaluacijske rezultate u kojima se pokazuje koliko su učenici 3. i (...) 4. razreda osnovne škole razumjeli pojam korupcije te koliko su promijenili svoje stavove tijekom provođenja projekta.Society Petit Philosophy has created and implemented a project “Who’s Afraid of Corruption?!” in twelve elementary schools and two libraries, with a total of 122 students in the school year 2010/2011. The project consists of five workshops in which students primarily clarified the concept of corruption, but also the ways in which corruption is destroying the society, dignity, love, friendship, and family. Article presents the results of the evaluation, which show how 3rd and 4th graders understood the concept of corruption, and how they changed their views about corruption in the course of the project. (shrink)

Straipsnyje, remiantis antropologine literatūra, nagrinėjami etninio ir nacionalinio identiteto konstravimo ypatumai specifinėse, ribinių zonų (paribio), situacijose. Parodoma, kad ribinėse zonose gyvenantys žmonės neretai etniškai identifikuojasi su kaimyninėmis valstybėmis, yra veikiami jų politikos. Pastarosios daro įtaką žmonių supratimui apie priklausymą / nepriklausymą valstybei(-ėms), kuris remiasi tiek etniniais, tiek pilietybės (nacionalinio identiteto sritis) kriterijais. Tokio pobūdžio problemas nagrinėja politinė antropologija, kurios vienas iš tikslų yra atskleisti kasdienes žmonių ir valstybės(-ių) sąveikas. Ši politinės antropologijos sritis neretai įvardijama kaip ribų (angl. border) antropologija. Straipsnis (...) parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE)“. Sutarties Nr. VAT-41/2012. (shrink)

Požiūriai į Lietuvos narystę Europos Bendrijoje (vėliau – Europos Sąjungoje) empiriškai buvo pradėti tirti jau pirmosiose reprezentatyviose visuomenės nuomonės apklausose. Vienas iš pirmųjų, jau 1991 m., šią temą nagrinėjo Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Nuo to laiko atlikta daug reprezentatyvių tyrimų, keitėsi požiūriai į narystę, kito pritarimo ar nepritarimo narystei motyvai, tematinis diskursas, temos aktualumas visuomenėje. Šiame straipsnyje ir siekiama apžvelgti dinaminius požiūrio į narystę aspektus. Parodoma, kad po itin palankaus narystės palaikymo (...) prieš 25-erius metus prasidėjo skepticizmo periodas, kuris vėliau peraugo į entuziastingą pritarimą narystei. Paskutinieji tyrimai taip pat rodo aukštą narystės palaikymo lygį. Šis palaikymas prieš euroreferendumą buvo nulemtas ne tiek tikėjimosi konkrečios naudos sau, kiek vilties, kad bus geriau vaikams, Lietuvai apskritai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėliau nebuvo fiksuojamas nusivylimas naryste. Pasisakantys už narystę Europos Sąjungoje ir anksčiau, ir dabar yra jaunesni, labiau išsilavinę, kvalifikuoti, didžiųjų miestų gyventojai. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „ES valstybių narių elitų ir gyventojų požiūrių į ES raida (2004–2018)“. Sutarties Nr. MIP-025/2015. (shrink)

Pritaikant Davido Riesmano (1989) adaptacijos socialinių pokyčių laikotarpiu koncepciją straipsnyje analizuojama, kokią įtaką besikeičianti institucinė aplinka ir readaptacinis šeimos elgesys turi 1980–2000 metais gimusių ir nepriklausomoje Lietuvoje augusių asmenų gyvenimo scenarijams ir pasirinkimams, susijusiems su profesija ir šeima. Autorė nagrinėja, kokie yra jaunimo profesinės karjeros ir šeiminio gyvenimo pasirinkimai, kokią įtaką tiems pasirinkimams turi šeima kaip vienas iš svarbiausių adaptatorių, kaip šeimos sėkmingos ar nesėkmingos readaptacinės praktikos naujoje socialinėje tikrovėje daro įtaką jaunimo profesinei karjerai ir kokios priežastys lemia ilgalaikių įsipareigojimų, (...) susijusių su šeiminio gyvenimo planais, baimę. Analizė paremta 67 gyvenimo istorijos interviu, surinktais 2021–2022 m. aštuoniose Lietuvos apskrityse, vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje: 1980–2000 metais gimusiųjų gyvenimo eiga, elgsenos strategijos ir jų kontekstai“ (2021–2024). (shrink)

Pirmojoje metodologinei problematikai skirtoje straipsnio dalyje nagrinėjamos pastaraisiais dešimtmečiais stiprėjančios tarpdalykinės tendencijos, vis intensyvesnės filosofijos, sociologijos bei komunikacijos sąsajos. Antrojoje dalyje aptariamos vizualinės komunikacijos strategijos, įsivyraujančios humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, svarstomas vizualumo vaidmuo jų suartėjimo ir sąveikos procese. Trečiojoje dalyje dėmesys sutelkiamas ties viena reikšmingiausių moderniosios visuomenės formų – minia, nagrinėjamas filosofinis ir sociologinis santykis su minia, išryškinamas esmiškai negatyvus filosofo požiūris į minią bei principinis bandymas nuo jos atsiriboti. Ketvirtojoje konkrečių minios atvaizdų analizei skirtoje straipsnio dalyje nagrinėjamos LTSR fotografo (...) Fišerio nuotraukos, vaizduojančios stalinistinėje epochoje populiariose priverstinėse šventinėse demonstracijose dalyvaujančią minią. Skirtingais rakursais žvelgiant į tuos pačius atvaizdus svarstoma, kokius filosofinius bei socialinius kontekstus jie gali atskleisti, išryškinami filosofinės interpretacijos ir sociologinės prieigos savitumai bei skirtumai. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama televizija bei informacinės technologijos egzistencinės kūrybos perspektyvoje. Keliamas klausimas, ar medijuoti vaizdai gali tapti egzistencinės kūrybos veiksniais. Autorius priešina gyvenseną ir gyvenimo stilių. Pirmoji siejama su mąstymo ir egzistencijos dialektika, antrasis – su medijuotų vaizdų niveliuojančiu poveikiu. Teigiama, kad egzistencijos sąranga – ne tik kalbinė, bet ir vaizdinė. Pasak autoriaus, kūrybinė aplinka palaikoma skirtingos prigimties egzistencinių vaizdų sąšaukos dėka. Iškeliama didžioji tezė: mūsų egzistencinis projektas formuojasi skirtingų vaizdiškumo plotmių sąveikos žaizdre. Ši tezė seka iš prielaidos, kad mūsų gyvenamasis (...) pasaulis ir egzistencija jame – vaizdiški. Mažosios tezės: reginiai vertintini pagal jų vietą egzistenciniame vaizde; ekrano reginiai padeda žiūros išsklaidai; reginiai šiapus ir anapus ekrano išbandomi egzistencijos fenomenų aplinkoje. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamos prielaidos, leidžiančios formuluoti pačią tarpdisciplininių tyrimų idėją. Šiam tikslui apžvelgiamos trys šiuolaikinės teorijos, apibrėžiančios disciplinas. Dvi iš jų, įkvėptos mokslo sociologijos ir antropologijos, laikosineesencialistinės pozicijos ir apibrėžia discipliniškumą taikydamos išorinius – socialinius ir politinius – kriterijus. Trečioji pozicija pateikia esencialistinį apibrėžimą, paremtą disciplinos vidine metodologine koherencija. Straipsnyje tvirtinama, jogtarpdisciplininių tyrimų idėja adekvačiai kyla tik iš neesencialistinio požiūrio į disciplinas.

U clanku?Agonizam kao deliberacija? predlozio sam pomirenje izmedju agonisticke verzije demokratije Mufove, uz odredjene korekcije kako bi se ocuvala konzistentnost, i deliberacije. Ovde nudim odgovor na dve kritike ovog projekta koje su usledile: G?rs?zl? i Fives. Iako oba autora smatraju da nije moguce pomiriti agonizam i deliberaciju, oni to cine sa suprotnih pozicija. Gursozlu brani agonizam Mufove kao poseban i koherentan projekat na osnovu onoga sto smatra ispravnim razumevanjem njenog pojma hegemonije. Fajvs tvrdi da je njen pristup poseban ali nekoherentan, (...) i da zato treba da bude odbacen. Nasuprot ove dve suprotstavljene pozicije, nastojacu da pokazem ne samo da je moguca integracija agonizma i deliberacije, vec i da je veoma korisna kako za agonizam, tako i za deliberativnu teoriju. Oslobodjen kontradiktorne tvrdnje da je univerzalni racionalni konsenzus u principu nemoguce postici, agonizam se moze interpretirati kao teorija momenta razlike unutar sire deliberativne dijalektike koja pokusava da od parcijalnog, dodje do sireg konsenzusa. Ako ih posmatramo na taj nacin, mozemo da uvidimo kako se ova dva pristupa dopunjuju u traganju za zajednickim ciljevima, pre nego sto predstavljaju staticnu i nuznu opoziciju kako to smatraju kriticari kojima se u ovom clanku bavim. (shrink)

In this paper the author is attempting to establish the relationship - or the lack of it - of the Critical Theory to the "Jewish question" and justification of perceiving signs of Jewish religious heritage in the thought of the representatives of this movement. The holocaust marked out by the name of "Auschwitz", is here tested as a point where the nature of this relationship has been decided. In this encounter with the cardinal challenge for the contemporary social theory, the (...) particularity of the Frankfurt School reaction is here revealed through Adorno installing Auschwitz as unexpected but lawful emblem of the ending of the course that modern history has assumed. The critique of this "fascination" with Auschwitz, as well as certain theoretical pacification and measured positioning of the holocaust into discontinued plane of "unfinished" and continuation and closure of the valued project, are given through communicative-theoretical pre-orientation of J?rgen Habermas?s Critical Theory and of his followers. Finally, through the work of Detlev Claussen, it is suggested that in the youngest generation of Adorno?s students there are signs of revision to once already revised Critical Theory and a kind of defractured and differentiated return to the initial understanding of the decisiveness of the holocaust experience. This shift in the attitude of the Critical Theory thinkers to the provocation of holocaust is not, however, particularly reflected towards the status of Jews and their tradition, but more to the age old questioning and explanatory patterns for which they served as a "model". The question of validity of the enlightenment project, the nature of occidental rationalism, existence of historical theology and understanding of the identity and emancipation - describe the circle of problems around which the disagreement is concentrated in the social critical theory. U ovoj studiji autor nastoji da ustanovi odnos - ili manjak odnosa - Kriticke teorije drustva prema "jevrejskom pitanju", te opravdanost uvidjanja eventualnih tragova jevrejskog religijskog nasledja u misljenju njenih predstavnika. Pritom se holokaust, amblematicki naznacen u imenu "Ausvic" iskusava kao tacka na kojoj se odlucivalo o karakteru tog odnosa. U tom susretu sa kardinalnim izazovom za savremenu drustvenu teoriju, posebnost reakcije Frankfurtske skole izlaze se preko Adornovog instaliranja Ausvica u neoCekivano ali zakonito znamenje kraja onog toka koji je moderna istorija poprimila. Kritike ove "opcinjenosti" Ausvicom, kao i izvesna teorijska pacifikacija i odmereno smestanje holokausta u diskontinuiranu ravan jednog "nedovrsenog" i nastavljanja i dovrsenja vrednog projekta, date su kroz komunikativno teorijsku preorijentaciju Kriticke teorije Jirgena Habermasa i nastavljaca. Najzad se preko dela Detlefa Klausena sugerise da u najmladjoj generaciji Adornovih ucenika postoje signali revizije jednom vec revidirane Kriticke teorije i jednog prelomljenog i diferenciranog povratka izvornim uvidima u odlucnost iskustva holokausta. Ova mena u stavovima Kritickih teoreticara drustva prema provokaciji holokausta se, medjutim, ne ogledu u nekakvoj partikularnoj usmerenosti na status Jevreja i njihove tradicije, vec radije u onim vec dugovekim nedoumenjima i eksplanatornim matricama za koja su posluzili kao "model". Pitanja validnosti projekta prosvetiteljstva prirode okcidentalne racionalnosti, postojanja istorijske teleologije i razumevanja koncepcija identiteta i emancipacije - opisuju onaj problemski krug oko kojega se, i kada je o holokaustu rec, koncentrisu nesaglasja Kriticke teorije drustva. (shrink)

V zborniku Gemeinsamkeit auf getrennten Wegen s podnaslovom Die slowenischen Doktoranden der Grazer Philosophischen Fakultät im Zeitraum 1876–1918 und die Gründung der Universität in Ljubljana so zbrani prispevki o slovenskih doktorskih kandidatih Filozofske fakultete Univerze Karla in Franca v Gradcu v zadnjem obdobju obstoja donavske monarhije. Prispevki so plod raziskav v okviru projekta Zgodovina disertacij slovenskih kandidatov v Avstroogrski monarhiji, kjer so bili predhodno obravnavani že slovenski doktorandi Karlove univerze v Pragi in Univerze na Dunaju.

Šiame straipsnyje apžvelgiamos kosmopolitizmo sąvokos sociologinės apibrėžtys ir metodologinio kosmopolitizmo taikymo migracijos tyrimuose privalumai. Apibrėžiant metodologinį kosmopolitizmą kaip tyrimais grindžiamą domėjimąsi žmonėmis, kurie saistosi ne tik nacionaliai ir / ar transnacionaliai, bet ir mato save kaip globalaus pasaulio dalyvį, straipsnyje teigiama, jog kosmopolitizmas suteikia galimybę pamatyti ne tik nacionalius / transnacionalius saistymusis, bet ir situacijas, vietas, erdves, kontekstus, kuriuose minėti saistymaisi suvokiami kaip nereikšmingi. Remiantis požiūriu, jog mobilumas ir transnacionalumas nėra pakankama sąlyga kosmopolitiškoms tapatybėms atsirasti, migracijos tyrimų erdvėje siūloma ieškoti (...) atsakymo į klausimus, kaip, kada ir kodėl mobilumo patirtis gali tapti lankstaus socialinio kapitalo forma ir sukurti socialinius santykius ir gyvenimus su daugialypėmis tapatybėmis. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE)“. Sutarties Nr. VAT-41/2012. (shrink)

Although the question of relationship between basic concepts of traditional ontology and central concepts of fundamental ontology is not a topic which is systematically dealt with in Being and Time, it is obvious that some of the theses which are crucial not only for Heidegger's interpretation of philosophical tradition, but also for the whole project of fundamental ontology, concern this 'conceptual scheme'. In fact, the backbone of Heidegger's critical confrontation with dominant philosophical conceptions is the question of relationship between the (...) concept of 'substance' and the concept of 'Being', i.e. the discussion of philosophical doctrines in which 'Being' is reduced to 'substance'. Besides this context, which concerns the ontological problematics in the strict sense, it is possible to show that the refutation of the basic categories of traditional ontology is an issue which has a decisive role in more concrete phases of the realization of the project of fundamental ontology. This is especially confirmed in Heidegger's discussion of the concept of 'Being-There'. The interpretation of Heidegger's treatment of the relationship between the concepts of 'Being-there', 'existence' and 'existentials' on the one hand, and the concepts of 'substance', 'essence' and 'categories' on the other, shows that one of Heidegger's basic theses is that a transformation of concepts of traditional ontology is necessary for an appropriate understanding of human being. Iako pitanje odnosa izmedju temeljnih pojmova tradicionalne ontologije i centralnih pojmova fundamentalne ontologije nije tema koja je sistematicno obradjena u Bitku i vremenu, evidentno je da se neke od teza koje su kljucne ne samo za Hajdegerov odnos prema filozofskoj tradiciji, vec i za celokupan projekat fundamentalne ontologije, ticu suceljavanja pomenutih 'pojmovnih aparatura'. Naime, okosnicu u Hajdegerovom distanciranju od nasledjenih filozofskih koncepcija cini upravo propitivanje odnosa izmedju pojma 'supstancija' i pojma 'bitak', odnosno, osporavanje filozofskih ucenja u kojima se pojam 'bitak' svodi na pojam 'supstancija'. 'Destrukcija' tradicionalne ontologije, kao interpretativni model kojim Hajdeger pristupa filozofskoj povesnoj predaji, postavljena je kao problematizovanje nasledjenog poimanja bitka kao 'supstancije', nasuprot kojem se razvija fundamentalnoontolosko razmatranje 'problema bitka'. Pored naznacenog konteksta, u kome je rec o ontoloskoj problematici u uzem smislu, moguce je pokazati da je osporavanje temeljnih kategorija tradicionalne ontologije tema koja ima odlucujucu ulogu i u konkretnijim etapama realizacije projekta fundamentalne ontologije. Prethodno se posebno potvrdjuje u Hajdegerovoj tematizaciji pojma 'tubitak'. Sagledavanjem Hajdegerovih izvodjenja u kojima se razmatra veza izmedju pojmova 'tubitak', 'egzistencija' i 'egzistencijalije', sa jedne strane, i pojmova 'supstancija', 'sustina' i 'kategorije', sa druge, i procenjuje merodavnost navedenih pojmova tradicionalne ontologije u izlaganju ljudskog bitka, dolazi se do uvida da Hajdeger polazi od teze prema kojoj je u svrhu dosezanja izvornog razumevanja coveka nuzno izvrsiti prevrat u pojmovnosti tradicionalne ontologije. (shrink)

U radu se polazi od sagledavanja Mekintajerovog pojma?obrazovane javnosti?, najpre, u sklopu njegovog predavanja Ideja obrazovane javnosti, a zatim, i u zakljucnim poglavljima Tri rivalske verzije moralnog istrazivanja, gde ovaj pojam biva konkretizovan na pitanje o mestu univerziteta u savremenom drustvu. Interpretirajuci stavove koje Mekintajer zastupa u ovim radovima kao tematizaciju pitanja o?uslovima mogucnosti? ostvarenja?liberalno-prosvetiteljskog obrazovanog projekta?, kriticki se ispituje njegovo odredjenje?samostalnog misljenja?, pre svega, kroz problematizaciju odredjenja odnosa izmedju?samostalnog misljenja? i?standarda racionalne argumentacije? koje je ponudjeno u navedenim radovima. Teza (...) od koje polazimo jeste da Mekintajerova reafirmacija?ideje obrazovane javnosti? predstavlja ne samo njegov odgovor na pitanje o ciljevima obrazovanja, vec i poziv da humanisticke nauke budu aktivnije ukljucene u raspravu o pitanjima koja su znacajna za drustvo. (shrink)

Avtorica obravnava aktualne razprave o modernizmu in postmodernizmu z vidika projekta radikalne demokracije. Dokazuje, da zavračanje moderne racionalistične univerzalistične epistemologije ne pelje nujno v politični konserva-tivizem. Nasprotno, kritika te epistemologije odpira možnosti za artikulacijo projekta radikalne in pluralne demokracije. Avtorica označuje ta projekt kot nadaljevanje demokratične revolucije s pomočjo postmodernistične kritike.

Otpor is discussed in the text as a complex and contradictory new type of social movement, whose members attempted to contribute to the tradition of enlightened reform of social and political life in Serbia, simultaneously in a highly pragmatic and in a creative, possibly even irresponsible manner. After the introduction, analyzed are popular and media narratives on the characteristics of the movement, dilemmas concerning the founding of the movement and meaning of its key symbols, and the Faustian question of goals (...) and consequences of foreign, in particular American influences. Following is a discussion of strategic and tactical roles of Otpor in the coordinated project of ousting Milosevic. Otpor?s role is then re-interpreted in the frame of the?electoral revolution?, developed by Valerie Bunce, Sharon Wolchik and Michael McFoul. An assessment of the transformation of Otpor from an active social movement into an exportable blueprint for non-violent political revolutions is offered in lieu of a conclusion. U radu se o Otporu raspravlja kao o slozenom, pa cak i kontradiktornom drustvenom pokretu novog tipa, koji je na krajnje pragmatican, a istovremeno i veoma mastovit, stvaralacki nastrojen, na trenutke cak neozbiljan i neodgovoran nacin pokusao da nastavi tradiciju prosvecenog reformisanja drustvenog i politickog zivota u Srbiji. Autor zapocinje analizu razmatranjem medijskih i narodskih narativa o Otporu. Potom se prelazi na pitanje nastanka pokreta i mogucih znacenja njegovog imena i kljucnih simbola. Sledeci odeljak bavi se "faustovskim" pitanjem vrsta i posledica stranih uticaja na nacin funkcionisanja Otpora. Zatim se prelazi na razmatranje specificnih strateskih i taktickih uloga Otpora u koordinisanom projektu rusenja Milosevicevog rezima. Sledi pokusaj teorijskog odredjenja politickog projekta ciji je konstitutivni deo bio i Otpor, a koji pociva na modelu izborne revolucije koji su razvili Valeri Bans, Seron Volcik i Majkl Mekfaul. U epilogu se razmatra kako je pokret, iako politicki mrtav, zahvaljujuci projektima nekadasnjih aktivista uspeo da preraste u jedan od poznatijih srpskih izvoznih "brendova". (shrink)

Rad predstavlja pokusaj da se jedna konkretna naucna polemika o temi koja je opterecena znatnim ideoloskim nabojem "zanrovski" preusmeri ka formi naucnog dijaloga, i time ucini plodnijom u naucnom smislu. Glavna pitanja koja se razmatraju ticu se pokusaja teorijskog odredjenja petooktobarske revolucije i uloge koju je pokret "Otpor" imao u njoj. U radu se brani teza da teorijski modeli "talasa demokratizacije" i "izborne revolucije" nude najutemeljenije okvire za razmatranje pitanja koja se u tekstu otvaraju. Kljucni problemi o kojima se u (...) radu raspravlja su sledeci: u kojoj meri oslanjanje na strane izvore i teorijske okvire zakrivljuje uvide u lokalne politicke procese kakva je razlika izmedju "uvezenih" i "izbornih revolucija"; koje su posebnosti izborne revolucije u Srbiji i koje je njeno mesto u "drugom talasu" postkomunisticke demokratizacije; koliki je relativni znacaj stranih i lokalnih inicijativa prilikom organizovanja izbornih revolucija; u cemu je razlika izmedju klasicnih odnosa izmedju davalaca i primalaca politicke pomoci i novih odnosa, koji se zasnivaju na nacelu sinergije; koja su ogranicenja ili-ili logike objasnjenja u razmatranju politicke saradnje stranih i domacih aktera; sta povezuje strategiju nenasilnog otpora, proaktivnu logiku politickog delovanja i Otporov "Plan B"; najzad, postoji li mehanicka veza izmedju prisustva strane pomoci i gubljenja kontrole nad rezultatima izborne revolucije. U zavrsnom odeljku, otvara se pitanje negativnih i pozitivnih aspekata nasledja Otpora kao politickog projekta i nudi pokusaj da se razmatranje o dometima pokreta poveze sa razumevanjem "dinamike nade" kao politickog projekta na kojem je Otpor sistematski radio. (shrink)

Polazeci od jedne Fukoove opaske o vaznosti Kantovog razumevanja prosvetiteljstva za modernu filozofiju uopste, u ovom tekstu pokusavamo da sledimo trag veze izmedju pitanja o aktuelnosti, prosvetiteljstva i moderne kod Kanta. Ideje slobode i subjektivnosti uocavamo kao nezaobilazne za razumevanje kantovskog prosvetiteljskog projekta i njegove aktuelnosti. U tekstu pokusavamo da pokazemo kako se kod Kanta nailazi na specificno moderno shvatanje aktuelnosti koje ima dalekosezne ontoloske posledice, narocito u pogledu kategorije mogucnosti. Na osnovu sprovedenih analiza dolazimo do teze da se odgovor (...) na pitanje o aktuelnosti prosvetiteljstva ispostavlja kao ulog u borbi za ostvarenje nemoguceg. (shrink)

Prave Nordano asertas ke planlingvo povas sukcesi nur, se ekzistas sociologia bazo por tia lingvo. Li opinias ke por tutmonda planlingvo tiu bazo mankas. Ekzistas tamen sociologia komunumo en Eŭropo, sed al tiu Eŭropo apartenas nek Britujo nek Ruslando. Oni do povas krei planlingvon sukcesan nur surbase de tiu limigita Eŭropo. Nordano skizas tian tuteŭropan lingvon klarigante la gvidajn principojn. La teoria fundamento de Nordano estas falsa, čar ankaŭ la angloj kaj amerikanoj apartenas al lo okcidenteŭropa komunumo. Krome li projektas (...) lingvon kiu estas pli latina ol eŭropa. Nordano atakas la principojn de Esperanto, sed tamen parte mem aplikas ilin. (shrink)

U nacrtu ovog projekta raspravlja se o izazovima pred kojim se nalazi nacionalna drzava u dinamicnim procesima globalizacije. Prvo se nastoji odrediti pojam globalizacije kao decentralizovani proces kondenzacije i homogenizacije prostora i vremena a zatim se ukazuje na ambivalentnu strukturu diskursa o globalizaciji - njegovu semanticku i pragmaticku dimenziju. Potom se izlaze neoliberalno glediste o eroziji i slabljenju nacionalne drzave usled premoci globalnog kapitalistickog pogona, kako u pogledu njenih tradicionalnih funkcija tako i u pogledu njenog internog i eksternog suvereniteta. Protiv (...) neoliberalne teze o eroziji nacionalne drzave izneseni su mnogi uglavnom empirijski argumenti. Neki od njih su prezentovani u ovom tekstu. Poenta ove argumentacije sastoji se u generalnom stavu da izmedju erozije nacionalne drzave i procesa globalizacije ne postoji jaka veza. U skladu sa prezentovanom kritickom argumentacijom tvrdi se da u uslovima globalizacionih procesa samo ona drustva iza kojih stoji jaka i stabilna drzava imaju izglede na uspeh. Politika a ne ekonomija i dalje dominira medjunarodnim odnosima. Naglasavanje momenta drzavne politike otvara novu perspektivu u razmatranju procesa globalizacije. Tekuci globalizacioni procesi ne mogu se razumeti nezavisno od geopolitickih interesa i promene balansa svetske moci. Tekst se zavrsava ukazivanjem na ideologicnost neoliberalnog diskursa o globalizaciji propitivanjem druge bazicne i nereflektovane pretpostavke ovog diskursa po kojoj su procesi globalizacije u isto vreme i procesi emancipacije. Osporavanjem nuzne veze izmedju globalizacije i emancipacije gradi se pozicija sa koje je moguca normativna kritika tekucih procesa. (shrink)

Tekst je prosireno obrazlozenje predlozene teme projekta koja se bavi mogucnoscu prihvatanja i stabilizacije liberalnih obrazaca distribucije u drustvima u tranziciji. Srbija je u ovom pogledu iz niza razloga poseban slucaj. Liberalizacija ovih drustava je uvek neizvestan proces jer zavisi od dve vazne pretpostavke. Prva je olicena u paradoksu ovakvog vida tranzicije koji se sastoji u postojanju ili nepostojanju politickih poticaja da se neke sfere zivota osamostale od procesa politickog odlucivanja. Druga je da liberalizacija moze biti samo destruktivna. Naime, minimalni (...) ucinci liberalizacije, uspostavljanje obrazaca odgovornosti i javne sfere, mogu u svom krajnjem ishodu imati neliberalne ucinke. No, pored svega, stabilnost liberalnih poredaka pociva upravo na otvorenoj mogucnosti stalnog preispitivanja i korigovanja obrazaca raspodele koji su ugradjeni u institucionalne mehanizme ovih drustava. (shrink)

Heuristička propulzivnost bioetike u posljednjih trideset godina potaknula je na značajno proširenje područnog opsega: na metodološkom planu razvoj je obilježen kretanjem od disciplinarnosti do transdisciplinarnosti, a na problemskom planu od biotehničkih izazova do mišljenja cjeline živog svijeta. Međutim, bioetička ispitivanja još uvijek u obzir ne uzimaju probleme iz humanističke i prirodoznanstvene kozmologije, čak ni u sklopu projekta integrativne bioetike, što je izrazito problematično s obzirom na važnost njihovih jezgri znanja. Razvijanje ljudskog društva prema objedinjavanju s prostorom izvan planeta Zemlje te (...) čvrsta povezanost fenomena života s osnovnom ustrojstvom i dinamikom pojmljivog svemira poziva na pripremno usmjeravanje pozornosti na bioetičke i društveno–znanstvene probleme u kojima kozmološki elementi nose važnu ulogu. Cilj je ovoga članka ponuditi istraživačko gledište u kozmobioetike kao ispomoći u daljnjem proširenju spoznajne senzibilnosti za istinu o kompleksnosti (društvenog) bivstvovanja na Zemlji i oko nje. Obrada problema zasniva se na multidisciplinarnoj komunikaciji relevantnih jezgri znanja metodom klasičnog filozofijskog izlaganja. (shrink)

Ovaj je zbornik nastao kao rezultat istraživanja provedenog unutar istoimenoga znanstveno-istraživačkoga projekta na kojemu su urednici istovremeno bili i glavni istraživači, a ostali autori članovi istraživačke skupine. Kao svjedoci različitih vrsta otklona od prevladavajućeg, uobičajenoga, normalnoga, pozitivnog ili ponašanja koje se karakterizira kao asocijalno, zapitali smo se – što postojeće čini normom, treba li odstupanje od norme nužno smatrati devijacijom i kakvi su poželjni društveni odgovori na odstupanja od normi. Često se smatra ispravnim upravo ono što je prevladavajuće, a ono (...) što predstavlja otklon označava se kao devijacija u negativnome značenju onoga što nije ispravno, nije posve ispravno, ili čak onoga što treba sankcionirati. Naš je početni stav bio da ono što prevladava ne smije biti neupitna norma, kao što ni ono što je otklon nije po automatizmu devijacija. Međutim, ne smatramo ni da prevladavajuću normu, samom tom činjenicom što je prevladavajuća, nužno treba kritizirati te da je svaki otklon po sebi poželjan. Cilj našeg istraživanja bio je istražiti različite oblike deficita i devijacijau u domeni formiranja vjerovanja individualnih, grupnih, kolektivnih i institucijskih epistemičkih aktera (socijalna epistemologija) i u domeni društvenog i institucijskoga djelovanja (filozofija politike i filozofija psihijatrije). Nastavno na to, pokušali smo identificirati vrijednosti postojećih normi, koliko odgovaraju poželjnim vrijednostima te koji su poželjni društveni odgovori na otklone od normi. (shrink)

Početkom devedesetih godina prošlog stoljeća, švicarski je teolog Hans Küng izašao s tezom da ako se želi stvoriti jedan globalni i dugoročni mir, moraju se uzeti u obzir velike svjetske religije. Svoja nastojanja Küng je u tom pogledu usmjerio na traženje zajedničkih etičkih osnova svim religijama. To nastojanje on je nazvao ´Projekt svjetski etos´. Njegove su glavne teze sljedeće: a. Nema napretka ljudskog roda bez svjetskog etosa; b. Nema svjetskog mira bez religioznog mira; c. Nema religioznog mira bez religioznog dijaloga. (...) Osim početnog odobravanja, Projekt svjetski etos je doživio i masivne kritike, kako u njemačkom tako i u engleskom govornom području. U tom smjeru ide i ovo razmatranje. Budući da je sam članak podijeljen u dva dijela, autorov je cilj u prvom dijelu – koji uostalom vrijedi i kao uvodni – istaknuti prva dva problemska aspekta samog Projekta te time već na početku pokazati da sklopovi i nisu tako jednostavni kako to sam autor Projekta želi. Ove prve dvije kritične točke Projekta su njegov odnos prema moralnom relativizmu, prilikom čega upravo temeljene slabosti samog projekta postaju vidljive, te s tim u vezi Küngov problematični put poopćavanja u području morala.Anfang der neunziger Jahre des vorigen Jahrhunderts veröffentlichte schweizerischer Theologe Hans Küng die These, dass man, wenn man einen globalen und langfristigen Weltfrieden schaffen möchte, die großen Religionen berücksichtigen müsse. Seine Bestrebungen hat er an die Suche nach einem gründlichen Ethos der Religionen gerichtet. Das hat er ‘Projekt Weltethos’ genannt. Seine zentrale Thesen sind: a. Es gibt keinen Fortbestand des Menschengeschlechts ohne ein Weltethos, b. Es gibt keinen Weltfrieden ohne religiösen Frieden; 3. Es gibt keinen religiösen Frieden ohne religiösen Dialog. Außer aber grundsätzlicher Akzeptierung am Anfang, hat dieser Projekt später auch massive Kritik ausgelost, sowohl im deutschen als auch im eng. Sprachraum. Darum geht es auch in diesem Aufsatz. In seinem erstem Teil – der übrigens als einleitender gilt – wird der Versuch unternommen, die ersten zwei kritischen Momente des sogenannten Projekts herauszustellen und damit zu zeigen, dass die Zusammenhänge nicht so ‘einfach’ und vor allem ‘eindeutig’ sind, wie es sich der Autor des Projekts wünscht. Diese ersten zwei kritischen Aspekte des Projekts sind sein Verhältnis mit dem moralischen Relativismus – wobei gerade seine „ersten” Schwächen sichtig werden, und in Bezug zu dem Küngs problematischer Weg der Verallgemeinerung im Bereich des Moralischen. (shrink)

U drugom dijelu članka »Neki od problemskih aspekata ‘Projekta svjetski etos’« autor pokušava istaknuti daljnje kritičke momente samog Projekta. K ovim kritičkim točkama pripadaju, između ostalog, Küngov pojednostavljeni pogled na pojedine etos-tradicije, nadalje tu su političke implikacije Projekta te na kraju upitna mogućnost praktične primjene temeljnih teza projekta uopće. Pojedine su etos-tradicije prema našem mišljenju mnogo složenije nego li to autor Hans Küng vidi. Njegovu tezu da moralne norme pojedinih religija ukazuju prvotno na ono što on označava pod pojmom ‘Humanum’, (...) smatramo isto tako neodrživom. Također se pojavljuju problemi kada se radi o političkim implikacijama Projekta: tezu – religije igraju odlučujuću ulogu u stvaranju jednog globalnog, političkog mira – smatramo također neodrživom, upravo zbog toga jer sama politika prije religije ovdje igra puno važniju ulogu. Sve ovo upućuje na to da Projekt stupa na svoje granice upravo tamo gdje se radi o praktičnoj primjeni njegovih glavnih teza.Im zweiten Teil des Aufsatzes „Einige von den problematischen Aspekten des ,Projekts Weltethos’” wird der Versuch unternommen, die weitere problematische Aspekte des Projekts Weltethos hervorheben. Zu diesen weiteren kritischen Punkten gehören unter anderem vereinfachte Sicht der einzelnen Ethos- Traditionen, auch weiter politischen Implikationen des Projekts und am Ende die fragwürdige Möglichkeit der praktischen Anwendbarkeit der zentralen Thesen des Projekts überhaupt. Die einzelne Ethos- Traditionen sind unserer Meinung nach viel komplexer als es Autor Hans Küng sieht. Seine These, dass die moralischen Normen der einzelnen Religionen auf ein Humanum hinweisen, halten wir für unhaltbar. Ebenso ergeben sich die Probleme, wenn es um die politischen Fragen geht: die These – Religionen spielen ausschlaggebende Rolle bei der Schaffung eines globalpolitischen Friedens, finden wir auch als unhaltbar, gerade deswegen, weil selbst Politik vor der Religion hier viel wichtigere Rolle spielt. All das weist darauf hin, dass das Projekt auf seine Grenzen stoßt besonders dort wo es um die praktischen Anwendbarkeiten seiner wichtigen Thesen geht. (shrink)

Matej Hriberšek z monografijo Slovenski doktorji klasične filologije na dunajski univerzi v obdobju 1872–1918 razširja in nadgrajuje raziskave, ki jih je izvedel za področje klasične filologije v sklopu projekta »Zgodovina doktorskih disertacij slovenskih kandidatov v avstro-ogrski monarhiji (1872–1918)«. Izbira letnic je logična: leta 1872 je v avstro-ogrski monarhiji prišlo do korenite reforme doktorskega študija (odtlej so doktorski kandidati morali pred promoviranjem napisati znanstveno disertacijo ter uspešno opraviti dva rigoroza), leto 1918 pa zaznamuje konec monarhije. Za to obdobje je na dunajski (...) Filozofski fakulteti evidentiranih 11 doktoratov s področja klasične filologije. Hriberškov pogoj za uvrstitev kandidata na seznam ni bil le, da slednji izvira s slovenskega narodnostnega ozemlja, ampak tudi, da je za materni jezik na vpisnici navedel slovenščino. Čeprav za dva kandidata (Janeza Maslja in Franca Omerzo) v arhivski dokumentaciji ni zapisa o promociji, sta v knjigo vseeno vključena, saj sta opravila vse oziroma večino obveznosti, ki so bile zanjo pogoj. (shrink)

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo (...) projekto perspektyvas. (shrink)

U ovom clanku autor razmatra prakticne implikacije diskursa o postmoderni. On analizira postmodernu kao slozenu diskurzivnu figuru. U okviru diskursa o postmodern on razlikuje postmoderno stanje, postmodernizam i refleksiju postmodernog stanja. Poseban predmet o tome se raspravlja u ovom clanku jeste globalizacija i problem primene modernih projekta u istocnoevropskim drustvima, posebno u Srbiji. Ova drustva autor naziva objekt-drustvima, a njihovu varijantu moderne - istmoderna. Autorov odgovor na slozenost postmodernog stanja predstavlja koncept politike opstanka.

After the Provisional Basic Law (Provisional Constitution) had been adopted on 11 March 1990, it soon became clear that it did not meet the new needs of the society and the state. It became clear that the new Constitution had to be drafted promptly. Its drafting was taking place at the time of heated discussions about various things, but especially about the structure of branches of state power, the empowerment thereof and their interrelations. The author of the article was a (...) member of the working group drafting the new Constitution. In his article, the author presents passages from the notes made by him about the sittings of the Provisional Commission for Drafting the Constitution and those of its working group. The notes disclose the variety of the views of the deputies and legal specialists and show the difficult way of emergence of the draft Constitution. This is confirmed by the time-line of drafting the Constitution. In 1990 and at the beginning of 1991, the first draft Constitutions were published, which had been drafted by the members of the societies of Lithuanian philosophers and lawyers, by the Lithuanian Democratic Labour Party, etc. Prior to the resolution of the Supreme Council of the Republic of Lithuania of 7 November 1990, a group of deputies was formed for drafting an outline of the concept of the Constitution. On 22 October 1991, the Council of the Seimas of the Lithuanian Sąjūdis Movement made a statement “On the Restoration of the Institution of the President of the Republic”. On 5 November 1991, the Supreme Council of the Republic of Lithuania adopted a Resolution “On the Development of the Lithuanian Constitutionalism”, whereas by its resolution of 10 December 1991 it formed the Provisional Commission for Drafting the Constitution. On 3 March 1992, the said Provisional Commission approved the draft Constitution that it prepared; it was submitted to the Supreme Council. Three members of the Provisional Commission had submitted alternatives to a number of articles of the Constitution. On 21 April 1992, the Supreme Council assented to the work done by the Provisional Commission and decided to publish the draft Constitution so that it could be discussed by the public. On 6 May 1992, the Lithuanian Sąjūdis Movement, the Democratic Party, the Christian Democratic Party, and the Lithuanian Nationalist Union formed a coalition for drafting an alternative draft Constitution; soon the press published the alternative draft Constitution prepared by the Sąjūdis Movement Coalition “For the Democratic Lithuania”. On 23 May 1992, the referendum on the restoration of the institution of the President of the Republic took place—that referendum did not approve the proposal. Thus, two alternative draft Constitutions appeared. The essential difference between those drafts was a different approach to the system of branches of state powers, their empowerment and their interrelation. The draft Constitution prepared by the Provisional Commission was based on the parliamentary republic form of governance, whereas in the draft prepared by the Sąjūdis Movement Coalition “For Democratic Lithuania” the model of half-presidential republic was dominant. In order to prepare a single draft Constitution, which could then be proposed for the referendum of the Nation, political and legal compromises were sought. For this purpose, the Group for the Adjustment of Constitutional Issues was formed. At the end of September and at the beginning of October 1992, one single (the so-called “compromise”) draft Constitution was prepared from the existing two alternative drafts. The Constitution of the Republic of Lithuania was adopted by the Nation in the referendum of 25 October 1992 and came into force on 2 November 1992. (shrink)

The paper is devoted to outlining the research topic to be dealt with by the author in the incoming period within the project of the Institute for Philosophy and Social Theory. Starting from "globalization" as the keyword of current debates on political, economic and cultural destiny of contemporary world, the author delineates the subject matter of his research as the critiques of the globalization process formulated in Russia and Serbia. In terms of contents, the research will be devoted to analyzing (...) and interpreting different philosophical-theoretical, political and ideological arguments used by the critics of the globalization process in political and cultural life of Russia and Serbia. The proposed comparative approach ought to provide an insight into the influence exerted by Russian opponents of globalization on domestic critics of the process, as well as to help understand the differences in resisting globalization that stem from different political, economic, military, cultural and international positions of the two countries in today's world. The basic aim of the research is to asses theoretical-argumentative and practical-political potentials of the critiques of globalization in these two post-communist countries. U radu je izlozen nacrt teme kojom ce se autor baviti u narednom istrazivackom ciklusu u okviru projekta Instituta za filozofiju i drustvenu teoriju. Polazeci od "globalizacije" kao kljucne reci tekucih debata o politickoj, ekonomskoj i kulturnoj sudbini savremenog sveta, autor je predmet svog istrazivanja ogranicio na kritike procesa globalizacije koje su formulisane u Rusiji i Srbiji. Sadrzinski, planirano istrazivanje ce biti posveceno analizi i interpretaciji razlicitih filozofsko-teorijskih, politickih i ideoloskih argumenata kriticara procesa globalizacije u politickom i kulturnom zivotu Rusije i Srbije. Predlozeni komparativni pristup treba da omoguci sagledavanje uticaja koji na domace kriticare globalizacije imaju protivnici tog procesa u Rusiji, kao i da olaksa razumevanje razlika u opiranju procesima globalizaciji koje su posledica razlicitog politickog, ekonomskog, vojnog, kulturnog i medjunarodnog polozaja ove dve zemlje u savremenom svetu. Osnovni cilj istrazivanja je procena teorijsko-argumentativnih i prakticno-politickih kapaciteta kritika globalizacije u ove dve postkomunisticke zemlje.. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama valstybės identiteto samprata, jo sudedamųjų dalių išskyrimo bei operacionalizavimo empiriniams tyrimams problema. Valstybės identitetas kaip socialiniams mokslams tinkamas ir pritaikomas kintamasis yra sunkiai nusakomas dėl savo daugiapusiškumo, tačiau Vakarų šalyse tokie teoriniai bandymai (kartais iš dalies ir empiriniai) yra atliekami. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE).“ Sutarties Nr. VAT-41/2012.

Remiantis kiekybinės apklausos, atliktos vykdant projektą „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“, kurį vykdė Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centras, o finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Mokslininkų grupių projektų programą (reg. Nr. MIP-11306), rezultatais, straipsnyje analizuojami Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų skirtingo tipo mikrorajonų respondentųviktimizacijos rodikliai, jų sąsajos su rizikos kaimynyste bei jai įtakos turinčiais veiksniais. Rajonų atrankos metodu buvo apklausta 1 890 respondentų iš centro, senojo darbininkiško, sovietinių daugiabučių ir priemiesčio tipo mikrorajonų.Skirtingo tipo mikrorajonų viktimologinei ir (...) rizikos kaimynystės veiksnių analizei buvo panaudoti erdvinio (teritorinio) skerspjūvio bei gynybinių / negynybinių erdvių modeliai. Rizikos kaimynystė analizuota pagal socialinės betvarkės teorinį modelį, apimantį nusikalstamumo, triukšmo, prievartos kaimynystėje, šiukšlinimo, viešo ir privataus turto gadinimo veiksnius. Atlikta kiekybinė duomenų analizė leidžia teigti, kad,priešingai nei priemiesčio mikrorajonas, sovietinių daugiabučių ir senasis darbininkiškas mikrorajonai pasižymi didele viktimizacijos patirtimi, nesaugia kaimynyste bei didesnės rizikos kaimynystę lemiančiais veiksniais. (shrink)

Kontekst globalnog stanja stvari ukazujuci na potrebu za razlikovanjem koncepta globalizacije kao opisa stanja i kao politickog projekta. Ovo razlikovanje predstavlja okvir ispitivanja fenomena globalizacije u kome treba da se uvidi njen uticaj na konkretne ljude u konkretnoj situaciji. U tekstu se takodje utvrdjuje znacaj koncepata u posvudasnjoj transformaciji ljudskih zivota. Tako se preko dominantnih koncepata odvija uticaj jedne kulture koja se simbolicki i normativno namece kao 'globalna' premda je 'lokalna' ne samo (i/ili ne vise) teritorijalno, vec po svom materijalistickom (...) pristupu vrednostima. Zato horizontalna komunikacija (globalno omogucena pojavom Interneta) moze da sluzi saopstavanju vrednosti kao uporisnih tacaka duha. Ona moze da doprinese, ne samo sirenju kulturnih krugova, nego i evoluciji svesti da uopstavanje vrednosti do univerzalnosti zahteva transcendiranje partikularnih interesa koji sprecavaju delotvornu konceptualizaciju globalnog antropoloskog smisla. (shrink)

Straipsnyje analizuojama viena naujausių vizualinio mąstymo teorijų – Emmanuelio Alloa (at)vaizdų simptomatologija. Susitelkiant į (at)vaizdo statuso autonomiškumo problemą, kurią įvairiais būdais sprendžia vizualinio ir ikoninio posūkių atstovai, klausiama, koks yra (at)vaizdo statusas kalbos atžvilgiu. Straipsnyje yra grįžtama prie (at)vaizdų simptomatologijos ištakų, konkrečiai – Nelsono Goodmano bendrosios simbolių teorijos. Tai leidžia išryškinti Alloa siūlomo simptomo modelio naujumą ir reabilituoti simptomatologinio tyrimo statusą. Straipsnyje teigiama, kad (at)vaizdams priskiriamas ikoniškumo statusas kalbos atžvilgiu gali būti performuluojamas, iškeliant simptomo tapatybės klausimą. Šia prasme (...) ikoniškumo simptomai yra (at)vaizdų analizei pritaikomi įrankiai, leidžiantys aprašyti skirtingus (at)vaizdų ikoniškumo raiškos lygmenis. (shrink)

Nakon uvoda u kojemu se tematizira pojam i povijest bioetike, u članku se govori o počecima, razvoju i stanju bioetike u Hrvatskoj, i to u tri aspekta: znanstveno-stručne rasprave o bioetičkim problemima, bioetički senzibilitet i bioetička institucionalizacija. Pritom se posebna pozornost posvećuje konceptu integrativne bioetike, koji je razvijen u okviru projekta bioetičke suradnje u području jugoistočne Europe, gdje Hrvatsko filozofsko društvo ima vrlo važnu ulogu.After the introductory part on the notion of bioethics and its history, the paper deals with the (...) beginnings, development and condition of bioethics in Croatia from the perspective of scientific discussions about bioethical issues, then from the perspective of bioethical sensibility and finally from the bioethics institutionalization perspective. Special attention is thereby given to the concept of integrative bioethics, developed within the framework of bioethical cooperation in South-Eastern Europe, where the Croatian Philosophical Society plays an extremely important role. (shrink)