Drawing on Levinas, the author seeks to explore the question of being and responsibility, as a relation between ontology and ethics, from the perspective of a meta-position that would enable a critique of the classical West European ontological tradition with its strongly cosmocentric, anthropocentric, and egocentric character. The main purpose of the paper is to examine whether there is in West European thought a possibility to found the ethics of responsibility on overcoming the ontology of being. More precisely, the author (...) seeks to show that in contemporary Western philosophy the significance and validity of the classical ontological principle are declining when it gets separated from the ethos of philosophy itself. Moreover, a gradual shift from the impersonal being to the ontology of the personality takes place. This ontology of the personality is grounded in the Other. It withdraws from the game of consciousness which represents being. The personality thus understood, in Levinas' words, carries within itself vested responsibility, because in the personality there lie the infinite and transcendence. Oslanjajuci se na Levinasa, autor pokusava da pitanje bivstvovanja i odgovornosti, kao odnosa ontologije i etike, razmotri iz perspektive jednog meta stava koji bi omogucio kritiku klasicne zapadnoevropske ontoloske tradicije koja ima naglasen kosmocentricki, antropocentricki i egocentricki karakter. Glavni cilj ovog rada jeste da ispita postoji li u zapadnoevropskom misljenju mogucnost otvaranja za etiku odgovornosti preko savladjivanja ontologije bivstvovanja. Tacnije, pokazivanje kako u savremenoj zapadnoj filozofiji opada znacenje i vazenje klasicnog ontoloskog nacela kada se odvoji od ethosa same filosofije, i kako dolazi do jednog postepenog okreta od bezlicnog bivstvovanja prema ontologiji licnosti. Ta ontologija licnosti se temelji u Drugom. Ona se povlaci iz igre svesti koja odigrava i predstavlja bivstvo. Tako shvacena licnost, kako bi rekao Levinas, u sebi nosi polozenu odgovornost, jer je u licnosti prisutno ono beskonacno i transcendencija.. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis (...) - yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Tyrimų duomenys rodo, kad šiuolaikinė tranzicijos į suaugystę patirtis neatitinka so­cialinių normatyvinių tvarkaraščių, o suaugystės samprata prarado didelę savo vaid­menų struktūros ir tradicinės prasmės dalį, tapo daug labiau psichologiniu reiškiniu, siejamu su vėlyvosios modernios visuomenės individualizacija. Šiame straipsnyje analizuojamos suaugystės sampratų sąsajos su tranzicijos į suaugystę patirtimi Lietuvoje XXI a. Siekiama atsieti šias sąsajas formuojančius ar jų nebuvimą lemiančius veiksnius. Tam pasitelkta 1990­ųjų pradžioje gimusių dviejų skirtingų lyčių jaunuo­lių suaugystės atvejų analizė, paremta kokybine gyvenimo istorijų interviu medžiaga. Straipsnyje taip (...) pat pateikiamas platesnis ir bendresnis suaugystės modelių kaitos, pra­sidėjusios visuomenėms pereinant iš modernybės į vėlyvąją modernybę, vaizdas. Jis papildomas suaugystės kaitos XX–XXI a. Lietuvoje apžvalga. (shrink)

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą suaktyvėjo Lietuvos gyventojų judumas, kuris sudarė prielaidas naujoms veikloms, karjeros galimybėms ir šeiminio gyvenimo formoms. 1980–2000 m. gimusiųjų asmeninio gyvenimo planavimas vyko aplinkoje, kuri labai skyrėsi nuo jų tėvų asmeninį gyvenimą formavusios sovietmečio aplinkos. Dalyvavimas migraciniuose procesuose per tėvų, artimųjų arba asmenines patirtis formavo asmeninio gyvenimo lūkesčius ir elgseną, keliančius visuomenės nerimą dėl jaunų žmonių išvykimo iš Lietuvos ir šeiminių ryšių transformacijos mobilumo sąlygomis. Pasitelkiant Carol Smart (2007) asmeninio gyvenimo koncepcijoje pasiūlytas teorines (...) idėjas apie socialinės aplinkos, kasdienių praktikų ir asmeninių projektų sąryšį, straipsnyje analizuojama, kaip globali migracija formuoja 1980–2000 m. gimusių ir nepriklausomoje Lietuvoje augusių asmenų migracinius ketinimus, susisaistymo su Lietuva ir šeiminio gyvenimo vaizdinius. Remiantis dviejų Lietuvos gyventojų reprezentatyvių apklausų bei migracinės patirties turinčių asmenų kvotinės apklausos duomenimis, surinktais įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuotus mokslininkų grupių projektus, statistinės analizės rezultatais, autorės nagrinėja, kaip jaunimas kuria ateities planus, kokia dalis jų svarsto išvykti iš šalies, kaip migracinės praktikos koreguoja šeiminio gyvenimo įsivaizdavimą. Straipsnyje atskleidžiama, kaip nepriklausomybės laikotarpiu susiformavusi atvira visuomenė ir mobili socialinė aplinka sukūrė prielaidas lanksčiam susisaistymui su savo kilmės šalimi ir savitam jaunų žmonių supratimui apie šeiminį gyvenimą. (shrink)

Straipsnyje aptariami mokyklos ir šeimos sąveikos esminiai ypatumai Stasio Šalkauskio tekstuose ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje. Iškeliama didžioji tezė: S. Šalkauskio filosofijoje pateikiamas mokyklos kaip bendruomenės ir kitų prigimtinių veiksnių, ypač šeimos, sąveikos modelis grindžiamas realios tikrovės pažinimo metodologija ir yra orientuotas į siekį ugdyti žmogų kaip asmenybę. Mokykla kaip bendruomenė savo funkciją gali atlikti tik tuomet, kai visi jos nariai bendrai dirba, susiklauso, siekia bendrų, su visuomeniniu gyvenimu susijusių tikslų. Iš didžiosios tezės išsirutulioja mažoji tezė: šalies (...) švietimo sistemos kaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose akcentuojama, kad mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai yra mokyklos bendruomenės sudedamoji dalis, tačiau ugdymo tikrovėje mokyklos ir šeimos ryšiai nėra tvirti. Ilgalaikiai tyrimai atskleidė, kad didžioji dalis mokinių tėvų / globėjų / rūpintojų mokykloje lankosi ir su pedagogais kontaktuoja tik per susirinkimus arba esant reikalui. Su mokykla nuosekliai ir produktyviai bendrauja tik kas ketvirta šeima. Tačiau mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai nėra abejingi ugdymo proceso kaitos raiškai ir norėtų bei galėtų jaustis visaverčiais mokyklos bendruomenės nariais. Akivaizdu, kad mokyklos ir šeimos sąveikos ypatumai S. Šalkauskio filosofijoje ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje – nėra adekvatūs. (shrink)

Straipsnyje aprašomas tyrimas, kuris atskleidžia, kaip biomedicinos mokslų krypties studijų programų studentai vertina savo asmenines studijas aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje. Vertinant būsimųjų specialistų profesinį tapatumą analizuojami tokie tyrimo objektui priklausomi kintamieji – studijų pasirinkimo motyvai, studijų programų reikalavimai, savijauta, studijų vietų tinkamumas. Apibendrinus tyrimo rezultatus teigiama, kad biomedicinos mokslų krypties studijų programų studentams būdingas aktyviai kuriamas profesinis tapatumas arba laikinai atidėto profesinio tapatumo būsena. Pabrėžtina, jog analizuotų profesinio tapatumo komponentų vertinimas rodo, kad studijuodami tyrimo dalyviai ieško naujų alternatyvų, bando rinktis (...) ką nors naujo, o ne pasitenkinti esama padėtimi, stokoja specifinių įsipareigojimų. (shrink)

Lietuva išsiskiria vienais aukščiausių ištuokų rodiklių ES, kurie su nedideliais svyravimais iš esmės nekinta jau daugiau nei tris dešimtmečius. Nors skyrybos gana dažnos, beveik nėra tyrimų, nagrinėjančių ištuokų socialinį mechanizmą. Šio straipsnio tikslas – remiantis tiksliausia populiacijos lygmens, o ne atrankinių tyrimų informacija, atskleisti individo socialinių ekonominių išteklių įtaką ištuokos rizikai Lietuvoje. Pristatomas tyrimas* yra išskirtinis dėl savo empirinio šaltinio – 2001 m. gyventojų surašymo ir pirmųjų santuokų ir ištuokų registrų duomenų jungtinės bazės, kuri teikia informaciją apie visus susituokusius (...) Lietuvos gyventojus. Nagrinėjama, kaip išsilavinimas ir užimtumo statusas modeliuoja skyrybų riziką vyrų ir moterų subpopuliacijose, kontroliuoja daugelį socialinių demografinių individualių ir partnerystės veiksnių. Tyrimas atskleidė, jog menki socialiniai ekonominiai ištekliai vyrams yra susiję su didesne skyrybų rizika, moterims žemas išsilavinimas mažina santuokos stabilumą, o užimtumo statusas neturi vienareikšmiško poveikio. (shrink)

Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie (...) klaidų formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama valstybės identiteto samprata, jo sudedamųjų dalių išskyrimo bei operacionalizavimo empiriniams tyrimams problema. Valstybės identitetas kaip socialiniams mokslams tinkamas ir pritaikomas kintamasis yra sunkiai nusakomas dėl savo daugiapusiškumo, tačiau Vakarų šalyse tokie teoriniai bandymai (kartais iš dalies ir empiriniai) yra atliekami. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE).“ Sutarties Nr. VAT-41/2012.

Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideg-gerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulmi-nacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machi-nacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideg-gerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose (...) 1931–1938 m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda. (shrink)

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta „gyvenimo eigos politikos“ analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti pofordistiniam (...) gyvenimo eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą „segmentuoto saugumo“ modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet (...) élan prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama vartotojiškumo raiškos problema gyvenamojo būsto kontekste. Vartotojiškumas operacionalizuojamas remiantis materializmo, simbolizmo (apima statusą ir stilių), vartojimo galios, sudaiktinimo ir gero / pasiturimo gyvenimo kategorijomis. Plačiąja prasme vartotojiškumas suprantamas kaip žmonių noras, troškimas, siekis vartoti, o ne faktinė vartojimo galia. Tyrime laikomasi prielaidos, kad vartotojiškumas būdingas visiems asmenims, tačiau skiriasi jo raiškos intensyvumas. Vartotojiškumo raiška yra analitinis tyrimo instrumentas – respondentai suskirstomi į tris grupes pagal intensyvumo raišką ir analizuojamas skirtingų grupių požiūris į vartojimo objektą – būstą. Požiūris į (...) būstą vertinamas pagal du kriterijus – nuosavybės pobūdį ir būsto tipą. Nuosavybė suprantama kaip būsto nuoma arba asmeninė privati nuosavybė, atitinkamai nuosavybės pobūdis lemia dvi vartotojų kategorijas – būsto nuomininkus ir būsto savininkus. Nuosavas namas ir butas yra kategorijos, kurios apibūdina būsto tipą. Tyrimu siekiama nustatyti Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų požiūrį į būsto nuomą, kaip vertinamas gyvenimas bute, palyginti su nuosavu namu, ar gyventojai patenkinti savo būstu. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto (...) pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo formuotis laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos kryptis, kuri kartais įvardijama kaip „laimės revoliucija“. Kadangi „revoliucijos“ nevyksta be savo šalininkų, aktualus klausimas: „Ar Lietuvos visuomenė susipažinusi su šiomis idėjomis ir kokiu mastu jas palaiko?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą, 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa. Iš viso apklausta 1 001 suaugęs žmogus (18 metų ir vyresni).Apklausa parodė, kad apie laimės ekonomiką yra girdėję / (...) skaitę 11,0 % respondentų. Šiai „žinančiųjų“ grupei dažniau priklausė jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas žmonės. Nepaisant sąlyginai žemo laimės ekonomikos žinomumo, esminiam jos teiginiui – svarbiausiu Lietuvos valstybės tikslu turi tapti Lietuvos gyventojų laimė – pritarė absoliuti dauguma respondentų (81,1 %). Analogiški rezultatai gauti atliekant kokybinius laimės ekonomikos nuostatų tyrimus ir žvalgybines apklausas Lietuvoje bei Latvijoje. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – (...) mokslo autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas (...) ar nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis peraiškinti (...) moralės objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės (...) modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu mastu jos (...) pripažįsta individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos jaunosios kartos katalikų intelektualų požiūris į kapitalizmą ir jo funkcionavimo ypatumus. Atskleidžiama, kad jaunieji katalikai intelektualai taikliai pastebėjo ir įvardijo realius to meto kapitalizmo ekonominius procesus, bet vertino juos remdamiesi ne ekonominėmis kategorijomis, o moralinėmis normomis. Pagrindinį dėmesį jie sutelkė į neigiamus jo socialinius padarinius, stengėsi atskleisti jų įtaką žmogaus dvasiai ir individo saviraiškai. Straipsnyje teigiama, kad nors jie ir pripažino, kad pagrindinis kapitalizmo dėsnis – pelno siekimas ir kaupimas – neišvengiamai provokuoja socialinę įtampą tarp darbdavių (...) (savininkų) ir samdomųjų darbininkų, tačiau manė, kad tą įtampą galima įveikti vieninteliu būdu: darbdaviams ir darbininkams geranoriškai ir sąmoningai ribojant savo egoizmą, ieškant ne konfrontacijos, o bendradarbiavimo (partnerystės). Ekonominio veikimo rezultatai turi būti matuojami ne tik ekonominiu (naudos), bet ir etiniu (neprieštaringumo individo saviraiškos siekiams) masteliu. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje (...) pasirodo kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su (...) epikūrizmo tradicija. Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradiastole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrietiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai. (shrink)

Remiantis prancūzų sociologo Pierre Bourdieu sociologine teorija, laukas ir habitus sąvokomis, straipsnyje sociologiniu požiūriu analizuojama judėjimo negalios paliesta paauglystė, paauglio habitus formavimasis šeimos socialiniame lauke.Judėjimo negalios apsunkintas kūnas ne tik riboja judėjimo negalią turinčių paauglių fizinę laisvę, bet ir turi reikšmingos įtakos paauglio socializacijos procesui šeimoje bei šeimos narių tarpusavio santykiams. Judėjimo negalią turintys paaugliai dažnai dėl savo negalios ribojamų fizinių galimybių laikomi silpnesniais. Jais stengiasi pasirūpinti tėvai, globėjai ar kiti sveiki šeimos nariai. Negalią turintys paaugliai dažniau nei suaugusieji (...) yra veikiami aktyvios neigimo psichologijos, kai akcentuojama, kad jis negali, nemoka, nesugeba. Tai lemia jo savistigmatizaciją, trukdančią atskleisti, įvertinti bei realizuoti savo turimas realias galimybes. Paauglio negalia kelia daugybę iššūkių visai šeimai. Ji paveikia ne tik šeimos sistemos schemą, bet tėvo ir motinos kaip poros egzistenciją. Užmirštami bendri poros ir asmeniniai siekiai, koncentruojamasi tik į vaiko negalią, globos ir pagalbos teikimą jam. Paauglio negalia turi įtakos ne tik jo, bet ir šeimoje augančių sveikų vaikų socializacijos procesui. Kai tėvai, giminaičiai daugiau dėmesio skiria negalią turinčiam paaugliui, kiti (sveiki) vaikai dažniau jaučiasi atstumti, mažiau mylimi.Patirtas judėjimo neįgalumas itin paveikia paauglio socializaciją. Jei socializacijos pradžioje įgimtas neįgalumas vaiko suvokiamas kaip savaime suprantamas, tai vėliau, išėjus už šeimos lauko ribų, susiduriama su neįgalumo stigmatizacija, ir trauma ar liga drastiškai nutraukia socializacijos procesą. Ypač skausmingas pokytis, nubraukiantis besikaupiančią gyvenimišką patirtį, įvyksta patyrus negalią paauglystėje, kai skyla habitus. (shrink)

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs absurdą (...) ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Straipsnyje analizuojama japonų kilmės etninės mažumos grupės identiteto formavimo raida ir atskleidžiami integracijos iššūkiai Brazilijos visuomenėje. Nikėjų bendruomenė yra viena iš didžiausių etninės mažumos grupių Brazilijoje bei didžiausia japonų kilmės bendruomenė už Japonijos teritorijos ribų. Pabėgėlių krizės akivaizdoje analizuoti kontrastingų kultūrų grupių susidūrimą ir bandymą koegzistuoti toje pačioje erdvėje yra iššūkis ir kartu pagalba formuoti nuomonę šia tema tyrėjams, pareigūnams ar eiliniams žmonėms. Straipsnio pabaigoje suvoksime, kad, nepaisant dabar vyraujančių teigiamų išankstinių nuostatų vienas kitam, išlieka „mes“ ir „jie“ suvokimai. Jie (...) kyla dėl iš dalies japonų kilmės bendruomenių narių, turinčių norą išsiskirti ir išlaikyti savo statusą, taip pat dėl vietinių gyventojų daugumos teigiamos diskriminacijos ir, galiausiai, dėl aiškių išskiriančių fizinių bruožų. (shrink)

Tekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė.

BackgroundMany studies have been published about ethics committees and the clarifications requested about the submitted applications. In Finland, ethics committees require a separate statement on ethical aspects of the research in applications to the ethics committee. However, little is known about how researchers consider the ethical aspects of their own studies.MethodsThe data were collected from all the applications received by the official regional ethics committee in the Hospital District of Northern Savo during 2004–2009 (n = 688). These included a (...) total of 56 studies involving research on tissue other than blood. The statements by the researchers about the ethics about their own research in these applications were analyzed by thematic content analysis under the following themes: recruitment, informed consent, risks and benefits, confidentiality and societal meaning.ResultsThe researchers tended to describe recruitment and informed consent process very briefly. Usually these descriptions simply stated who the recruiter was and that written consent would be required. There was little information provided on the recruitment situation and on how the study recruiters would be informed. Although most of the studies were clinical, the possibility was hardly ever discussed that patients could fail to distinguish between care and research.ConclusionThe written guidelines, available on the webpages of the ethics committee, do not seem to be enough to help researchers achieve this goal. In addition to detailed guidelines for researchers, investigators need to be taught to appreciate the ethical aspects in their own studies. (shrink)

„Ši dovana ištobulinama pratybomis, ir tapytojas įvaldo savo regėjimą ne per kelis mėnesius ir ne būdamas vienas. Svarbu ne tai, ankstyvas ar vėlyvas, spontaniškas ar muziejuje susiformavęs yra tapytojo regėjimas, kiekvienu atveju jo regėjimas mokosi tik žiūrėdamas.“Straipsnyje analizuojama kūrybos psichologijos ir fenomenologijos samprata Vosyliaus Sezemano estetikoje. Tyrimas atskleidžia, kaip estetikos bendrųjų problemų svarstymas yra susijęs su kūrybos ir kultūros filosofija. Estetika turi analizuoti ne tik estetinio objekto suvokimo aktus, bet ir tai, kaip estetinis objektas yra kuriamas. Straipsnyje aptariama: kaip (...) Sezemano estetikoje suprantami trys pagrindiniai kūrybos momentai; kokia yra vaizduotės, suvokimo ir atminties sąveika Sezemano estetikoje; kaip kūnas ir vaizduotė dalyvauja žaidime; koks yra asociacijų ir abstrakcijų vaidmuo kūrybinėje veikloje. Sezemano estetikoje išplėtota kūrybinės dinamikos samprata yra artima fenomenologinei kultūros filosofijai. Sezemanas, kaip ir kiti fenomenologinės estetikos atstovai, akcentuoja meno kūrinio, kaip pasaulio patyrimo, sampratą. Meno kūrinys yra kuriamas kaip tokia institucija, kuri yra nukreipta tiek į pasaulio patirtį, tiek į galimybę šią patirtį atverti kitam subjektui. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjami kūrybinio miesto samprata, mitai ir utopijos. Teigiama, kad miestas yra neerdvus ir netalpus jo gyventojams, ypač kūrybininkams. Tarp menininko ir miesto egzistuoja traukos ir atostūmio santykiai: tiek iškilus menininkas šliejasi prie miesto ir bėga nuo jo, tiek atitinkamai ir miestas. Menininką ir traukia kūrybininkų bei menų santalka mieste, ir atstumia savo šurmuliu, trukdančiu kurti ir primetančiu kūrybos schemas. Panašiai miestą ir traukia iškilus menininkas, su kuriuo jis sieja savo tapatumą, ir atstumia menininko chaotiškas gyvenimo būdas bei (...) nuolatinės pretenzijos. Plėtojama M. McLuhano mintis, kad medijos padarė didmiestį dideliu kaimu. Viena, dėl medijų atstumai tarp skirtingų didmiesčio galų tampa nykstamai maži, todėl didmiestis susitraukia iki kaimo. Kita, perduodama žinia savo turiniu didmiestyje atitinka kaimo gandą. Miesto aplinkoje iškyla sektina naujybė, kuri tiražuojama praranda individualumą ir skirtingumą. Globalus didmiestis tvarus vien būdamas kaimu: atskirus individus mieste tesieja potraukis gandams. Teigiama, kad miesto pakantumas yra jo anonimiškumo kita pusė: juo didesnė miesto erdvė, tuo ji labiau sudalyta į privačias erdves, paslėptas nuo svetimų akių. Vieša medijų erdvė kaip jokia kita kupina pavojų: užtikrindama didesnę kūrybinių idėjų apyvartą drauge ji niveliuoja jas, primesdama apyvartumo standartą. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjami kūrybos socialinės aplinkos, kūrėjo bei kūrybos visuomenės santykio klausimai. Plėtojamos tezės: 1) bet kokia kūryba suponuoja socialumą, tačiau ne atvirkščiai: ne bet kokia socialinė aplinka suponuoja kūrybą; 2) naujos meno krypties pradininkas ir išbaigėjas – du asimetriški socialine prasme poliai: pradininkas asocialus pirmtakų atžvilgiu, bet socialus savo pasekėjų atžvilgiu; išbaigėjas, atvirkščiai, asocialus epigonų ir pamėgdžiotojų atžvilgiu, bet socialus savo pirmtakų atžvilgiu; 3) kuo individas labiau iškilęs virš savo socialinio fono, tuo labiau tikėtina, kad jis – (...) įžymus; 4) iškilumas (iškilimas) didina asocialumo riziką; 5) kūrybos visuomenės ugdymas pastatytas ant meno (su)vartojimo kortos. (shrink)

Straipsnyje kultūrinių žemėlapių kontekste analizuojamas vertybių erdvėlaikis – vertybių sklaida laike ir erdvėje, erdvę suprantant ne tik kaip „vertybių žemėlapį“, bet ir kaip trečią dimensiją – „vertybių gylį“, jų pakopinę sandarą. Parodoma jų kaita laike ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek klasikinėje, tiek modernioje aksiologijoje greta instrumentinių ir sisteminių vertybių regimos savo tapatumą išlaikančios esminės vertybės. Keliamas klausimas, kuo tai paaiškinti ir pagrįsti. Greta fenomenologine refleksija ir analitika paremtų atsakymų į šį klausimą pateikiamas ir naujas požiūris, kuris grindžiamas (...) transdisciplininį pobūdį turinčia sinergetine paradigma. (shrink)

Pasibaigus Šaltajam karui smarkiai išaugęs tarptautinių konfliktų skaičius bei identifikuotos naujos grėsmės paskatino tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO) peržiūrėti Šaltojo karo metu taikytą jėgos panaudojimo praktiką, poreikį ir priemones reaguoti į konfliktus. Tokiomis priemonėmis kaip tik ir tapo vadinamieji „mėlynieji šalmai“, kurie Jungtinių Tautų valstybių narių yra priskiriami Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuotoms operacijoms vykdyti. Nors priskirtos pajėgos vykdydamos tarptautines operacijas dėvi Jungtinių Tautų simboliką, tačiau jų pavaldumas (...) savo valstybei išlieka visą laiką. Analizuodami valstybių dalyvavimo tarptautinių organizacijų sankcionuotose tarptautinėse operacijose teisinius pagrindus, straipsnio autoriai per jėgos panaudojimo prizmę analizuoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir apskritai tarptautinių organizacijų vaidmenį sankcionuojant jėgos panaudojimą pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas bei tarptautinių operacijų vykdymo raidą. Straipsnyje taip pat detaliai apžvelgiami siuntimo į tarptautines operacijas nacionaliniai teisiniai pagrindai ir procedūros bei Lietuvos Respublikos praktika. Šis straipsnis yra skirtas visiems besidominties tarptautinėmis operacijomis ir jų sankcionavimo nacionaliniais ir teisiniais pagrindais. Straipsnio struktūra susideda iš trijų dalių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjamas jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas, antroje ‒ aptariami dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vadovaujamose tarptautinėse operacijose raida ir teisiniai pagrindai, o paskutinėje dalyje yra nagrinėjamas nacionalinis siuntimo į tarptautines operacijas reglamentavimas. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama analitinės kalbos ir mokslo filosofijos raida Lietuvoje. Konstatuojama, kad analitinė filosofija Lietuvoje pradėta plėtoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Evaldas Nekrašas ir Rolandas Pavilionis paskelbė savo pirmųjų mokslo filosofijos ir kalbos filosofijos tyrinėjimų, kuriuose remiamasi analitine tradicija, rezultatus. Straipsnyje analizuojami jų ir kitų tyrėjų, kurie rėmėsi ta pačia tradicija, pirmiausia Algirdo Degučio ir Albino Plėšnio darbai. Analitinė filosofija buvo pirmoji nemarksistinės filosofijos kryptis, pradėta plėtoti pokarinėje Lietuvoje, todėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ji atliko svarbų vaidmenį plečiant šalyje (...) filosofinių tyrinėjimų tematiką ir keičiant jų metodologinius pagrindus. Nors pastaruoju metu jos įtaka Lietuvos filosofijoje kiek sumažėjo, ji aiškiai juntama kai kuriuose pastarojo meto darbuose, kuriuose nagrinėjamos sąmonės filosofijos, priežastingumo, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos problemos. Ji padarė nemažą poveikį ir pozityvizmo raidos bei politinės filosofijos problemų tyrimui. Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, analitinė filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija, pozityvizmas. (shrink)

The paper focuses on the general principles established in the caselaw of the European Court of Human Rights while applying and interpreting the Article 3 of the First Protocol of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms which provides: „The High Contracting Parties undertake to hold free elections at reasonable intervals by secret ballot, under conditions which will ensure the free expression of the opinion of the people in the choice of the legislature.“ Article 3 of (...) the First Protocol enshrines a fundamental principle for effective political democracy, and is accordingly of prime importance in the Convention system. It refers not only to positive obligation of the Contracting State to organize democratic elections, but also guarantees individual rights, including the right to vote and the right to stand for election, although this is not explicitly stated in it. These rights are not absolute; there is room for “implied limitations” and Contracting States are given a wide margin of appreciation in this sphere. However, these limitations must be such that the rights in question were not curtailed to such an extent as to impair their very essence and deprive them of their effectiveness, should be imposed in pursuit of a legitimate aim and should not be disproportionate. (shrink)