Abstract

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas.