The article deals with the concept of the court’s fault in the action for damages against a state suffered due to infringement of European Union law. The author searches for the right position of the criterion in the system of the conditions of state liability and discusses whether European Union law establishes a uniform standard of fault, or at least the guidance on the application of the criterion that would enable uniform national judicial practices concerning state liability for the infringements (...) attributable to the courts of last instance. The article also analyses national legal regulation and jurisprudence of several Member States such as France, Belgium and Italy, providing the definitions of different forms of fault and (or) examples of their practical implementation. (shrink)

The article deals with the question whether a state might be held liable for the infringement of the European Convention on Human Rights if its national court of last instance fails to implement the obligation to make a reference for a preliminary ruling to the Court of Justice of the European Union under the conditions laid down in Article 267 of the Treaty on the Functioning of the European Union and developed in the case-law of the Court. Relying on well-established (...) practice that an arbitrary decision not to refer a question for a preliminary ruling theoretically could infringe the right to a fair trial, the author analyses the practical application of the “arbitrariness rule” and discusses whether the European Court of Human Rights has established any specific criteria that national courts are required to bring into play in order to substantiate the decision not to refer. (shrink)

This article analyses that state responsibility in international law is contractual liability, as a state infringes its obligations to another state (states), stemming out of international law. Member State liability in damages to a private party for breach of European Union law is, contrarily, non-contractual liability to a private party. Having analysed the elements of internationally wrongful act, it is stated that the elements of internationally wrongful act can be used to determine the elements of breach of the European Union (...) law. Thus if an international court declares that a state committed an internationally wrongful act, it would be possible to maintain that the elements of breach of the European Union law are met as well. The author of this article notes that it is very important to identify a particular state institution, which has infringed the European Union or international law, as not attributing to the state the acts of the state institution under the European Union or international law, there should be no possibility to apply state liability in damages to a private party for breach of the European Union law or state responsibility in international law – the state can be liable only for acts of its institutions. This article also analyses the cases where application of both Member State’s liability in damages to a private party for breach of the European Union law and state responsibility in international could be possible. In such case a private party can suffer damages if a Member State breaches an international agreement, concluded by the European Union, imposing particular obligations on that Member State. Therefore, it is ascertained that a private party should not have to prove the second condition of liability – sufficient seriousness of the breach1 – if an international court foremost states that a Member State commited an internationally wrongful act – breached its obligation arising out of an international agreement entered into by the European Union. Such an infringement would be considered to be as sufficiently serious per se. (shrink)

This article analyses the legal basics of the Member States liability in damages for the breach of European Union law and the conditions for liability. It is emphasized that the Member States liability in damages for the breach of European Union law has three different grounds—one direct legal background (Article 4 of the Treaty of the European Union) and two indirect basics—principles of direct effect and that of effectiveness of European Union law. The author subsequently examines the content of each (...) condition for liability established in the practice of the Court of Justice of the European Union —the intention of the rule of European Union law infringed to confer rights on private parties, the sufficiently seriousness of the breach and the direct causal link between the breach and the damage. It is stated that in order to prove that a Member State is liable for the breach of European Union law, one more condition for liability should be established—a private party must prove that he has incurred particular damage. It is also highlighted that the second condition for the Member States liability in damages for the breach of European Union law —sufficiently seriousness of the breach—restricts the right of a private party to obtain compensation. (shrink)

The article discusses the possible consequences that can be faced by a Member State of the European Union if its national court does not comply with the obligation to make a reference for a preliminary ruling to the Court of Justice. The TFEU does not specify any sanctions applicable to a state when its national court disregards its obligation under Article 267 TFEU. Therefore, the analysis focuses on the practice of the Court of Justice and its interpretation by scholars. At (...) the outset, the author analyses whether refraining from making a reference for a preliminary ruling can lead to the duty to pay damages to an individual. Taking into account the criteria of a sufficiently serious breach formulated in the Köbler case, the author comes to the conclusion that the infringement of the obligation to make a reference for a preliminary ruling is one of the most important criteria in assessing whether a Member State has to pay damages for any loss suffered by an individual, but the infringement itself is not sufficient to make a state liable. (shrink)

The article deals with the question whether a state might be held liable for the infringement of constitutional law if its national court of last instance violates the obligation to make a reference for a preliminary ruling to the Court of Justice of the European Union under the conditions laid down in Article 267 of the Treaty on the Functioning of the European Union and developed in the case-law of the Court. Relying on the well-established practice of the European Court (...) of Human Rights, which accepts that in theory an arbitrary decision not to refer a question for a preliminary ruling could infringe the right to a fair trial established in the ECHR, the author analyses whether constitutional courts of Germany, Czech Republic, Spain and Lithuania have elaborated the equivalent practice and if so, whether they have established any specific criteria that national courts are required to bring into play in order to substantiate the decision not to refer. (shrink)

Legal acts of the Republic of Lithuania establish several types of material liability of workers engaged in labour (professional) relations: material liability applied pursuant to the Labour Code of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LC) and material liability applied pursuant to the Law on Public Service of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LPC). In the present article, theoretical and practical aspects of material liability of Lithuanian public servants for material damage caused are (...) analysed. The authors of the article study the conditions for the application of the material liability and identify the main circumstances that must be determined in applying this type of legal compulsion. Furthermore, the authors investigate the relation between the material and disciplinary liabilities, study the limits of the application of labour law norms (that regulate material liability of employees) and civil law norms (regulating personal civil liability) in professional legal relations, identify the means and procedure for solving disputes arising in the application of the material liability. Practical mistakes in the application of the material liability of public servants and violations are analysed on the basis of a rather sparse case-law of the Supreme Administrative Court of Lithuania related to the material liability. (shrink)

There are two types of responsibilities of civil service enshrined in the Law of the Republic of Lithuania on the Civil Service – disciplinary and material liability. Disciplinary liability is the structural part of the Lithuanian civil service. It directly impacts the frame of the civil service, improves the image and gives people’s trust. That is the main reason to analyse the legal base and the practical application of the disciplinary liability in analytical-critical way. The article deals with the theoretical (...) and practical aspects of the responsibility of civil servants. This article also covers the peculiarities of the concept of disciplinary liability in order to reveal the procedural grounds of application of this kind of liability and the consequences for the status of a civil servant. The authors also analyse practical situations of demarcation between disciplinary and administrative liabilities. One part of the article is devoted to the analysis of procedural application of the disciplinary liability issues. The main goal of the article is to discuss problematic aspects of executing stage. The authors of the article come to the conclusion that there are two types of civil servant liabilities laid down in the Law – disciplinary and material liability. Taking into account the results of the analysis, it must be stated that the same things are defined differently in the legal acts. Disciplinary liability must be applied to civil servants and to public officers, whereas other kinds of liability must be applied to persons working on the basis of contracts. Moreover, the authors of the article draw the conclusion that the procedural mistakes made while applying disciplinary liability cannot fully eliminate the results of punishment. Here it must be clarified whether the rights of a civil servant were not restricted and whether the impartiality of the disciplinary inspection was guaranteed. That kind of analysis of procedural mistakes allows us estimating their status and the ultimate impact on the legality of disciplinary liability. (shrink)

Succession of states regains its importance in current geopolitical situation as now we are witnessing a possible new wave of state succession: South Sudan has been accepted to the United Nations, Kosovo’s independence has been recognized by many countries, Palestine has gained new status in the United Nations, etc. This would lead to the necessity to resolve questions related to succession of states, which might, among other subjects, include issues of diplomatic protection which was subject to international legislation – International (...) Law Commission has prepared the Draft Articles on Diplomatic Protection. However, General Assembly is still not ready to adopt this document as a convention, therefore the term to consider possible ways of handling the issues on diplomatic protection within the UN was extended till 2013. Draft articles give the definition of diplomatic protection, indicating the main features of this institute. However, sometimes the difference among the institutes being called the same name with diplomatic protection might cause misunderstandings when analyzing the issue both in general and in the context of succession of states. One of the main prerequisites for diplomatic protection recognized in the jurisprudence of International Court of Justice is the Mavrommatis rule, which indicates that when protecting the citizen’s rights, state in reality is asserting its own right. This rule has been cited in other cases, however, especially now, when individuals already have quite a number of measures to protect their individual rights independently from the actions of state, it has been acknowledged that the rule is fictitious. This recognition, reflected in the Draft Articles and indicated in the commentary of it, is most welcomed as it helps to resolve questions related to the succession of states. There is a need to understand that there is a difference between international obligations under which state is entitled to diplomatic protection and those under which it really asserts its own rights, despite the fact that the latter might also be related to the rights of individuals. This difference is also important in the context of the succession of states, as the consequences arising out of the breach of these obligations in the context of state succession might differ. The last but not least issue addressed in the article is the question of the succession to treaties, which indicate individual rights, but does not form a customary international law. The question is whether the successor state is entitled to diplomatic protection on behalf of its succeeded citizen in a case of a breach of international treaty which was not subject to succession by the successor state. Taking everything into account, there are issues which are not addressed in the Draft Articles on Diplomatic Protection. Herewith there are issues of diplomatic protection which should be addressed in a case of state succession. Nonetheless, it should be reminded that diplomatic protection is always subject to the decision of the state itself, it is just important that newly created states understand and know the possibility to invoke international responsibility of the third state using the means of diplomatic protection, even if the injury was made to its national before the moment of state succession. (shrink)

Criminal liability of legal entities was legitimised in the Republic of Lithuania nine years ago, and in the ruling of the Constitutional Court of 8 June 2009, a conclusive confirmation on its accordance with the Constitution was made. It should be noted that this penal law novelty (providing the extension of the concept of criminal offence subject) caused considerable debate among Lithuanian scientists. One of the most controversial issues of this penal law novelty are the exceptions listed in Article 20(5) (...) of the Criminal Code. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. (...) Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti (...) tik visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe išryškinami (...) esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu (...) mastu jos pripažįsta individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Globalizacijos procesų sparta, europinė integracija, ekonomikos internacionalizacija, teritorinis mobilumas, migracija ir dažnėjantis bendravimas tarp skirtingų kultūrų sudaro prielaidas diskutuoti apie tautinio tapatumo svarbos mažėjimą, nykimą ar fragmentaciją. Šioje mokslinės literatūros ir tyrimų analizėje pristatomi skirtingo pobūdžio tyrimai, atlikti Lietuvoje ir užsienyje. Apžvelgiant itin skirtingus forma, bet turinčius temos bendrumų duomenis, siekta pabrėžti, kad tiek teoriniai, tiek metodologiniai, tiek praktiniai įvairių krypčių mokslininkų debatai apie tautinio tapatumo problematiką nėra pasibaigę. Straipsnyje pateikta mokslinių straipsnių, studijų ir tyrimų analizė bei teorinis ir metodologinis (...) globalizacijos procesų daromo poveikio tautinio tapatumo transformacijoms pagrindimas, kuris remiasi tiek sociologinių tyrimų analize, tiek ir tarpdisciplininiais tyrimais grįstų darbų palyginamąja analize. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama valstybės identiteto samprata, jo sudedamųjų dalių išskyrimo bei operacionalizavimo empiriniams tyrimams problema. Valstybės identitetas kaip socialiniams mokslams tinkamas ir pritaikomas kintamasis yra sunkiai nusakomas dėl savo daugiapusiškumo, tačiau Vakarų šalyse tokie teoriniai bandymai (kartais iš dalies ir empiriniai) yra atliekami. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE).“ Sutarties Nr. VAT-41/2012.

This article discusses the problematic aspects relating to the employee dismissal based on application of the disciplinary liability. It contains analysis of two grounds for termination of the employment contract without any previous notice: 1) imposing several disciplinary sanctions upon the employee in the course of twelve months, and 2) the employee has only one breach of labour discipline but a gross one. The article is based on legal acts and judgements of Judicial Assemblies of the Civil Division of the (...) Supreme Court of Lithuania and resolutions of the Senate of the Supreme Court of Lithuania in order to provide the legislative execution practice as well as reveal the problems in this field of labour law. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, (...) nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies. (shrink)

Straipsnio tikslas – parodyti modernios Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo proceso tęstinumą pasitelkus Lietuvos kultūros politikos raidos analizę. Kultūros politika analizuojama iš istorinės perspektyvos, remiamasi įvairių socialinių tyrimų duomenimis. Bibliotekos ir kultūros centrai laikomi vienomis svarbiausių institucijų, įgyvendinančių valstybės kultūros politikos tikslus.Atlikta analizė leidžia teigti, kad dabartinė Lietuvos kultūros politika užtikrina ne tiek Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo plėtrą, galinčią atremti globalizacijos iššūkius, kiek esamos padėties stabilumą. Pozityvių pokyčių kultūros politikoje stoka, turint omenyje ir įvairių institucijų bendradarbiavimą, ir veiklos koordinavimą, optimizavimą (...) bei kultūros įstaigų veiklos regionuose didesnį rėmimą, didina recesijos, t. y. lietuvių nutautėjimo ir nukultūrėjimo, grėsmę. (shrink)

Straipsnyje pateikiama transnacionalinės socialinės erdvės koncepcijų apžvalga ir socialinio mobilumo analizė transnacionalizmo kontekste gydytojų profesijos atveju. Kadangi ilgainiui teritorinį mobilumą keičia socialinis mobilumas, svarbu įvertinti migracijos kaip socialinio mobilumo kanalo reikšmę strategiškai svarbiai gydytojo profesijai. Taikant grafinę empirinių duomenų analizę buvo nustatyti reikšmingi šalių skirtumai gydytojų išsilavinimo, įgyto kitoje valstybėje, ar užsienio kilmės gydytojų atžvilgiu, todėl nepakanka kalbėti apie socialinį mobilumą vienos valstybės ribose. Transnacionalinės socialinės erdvės reikšmė auga dėl įvairių veiksnių: greičio įveikiant geografinius atstumus pokyčių, politinių sprendimų, ryškėjančių (...) ekonominių skirtumų tarp valstybių, socialinių tinklų plėtros ir kt. (shrink)

In this article the author tries to answer the difficult question of the roots of the welfare state. The study of the French example shows that if some roots are ideological, at the same time they are sociological, too. In the article the main streams of ideological roots are described and conclusion is drawn that nowadays sociological issues are very important. The popularity of the welfare state shows that dismantlement is impossible in the democratic States. Yet, its crisis due to (...) its cost in a globalized world asks the question of the balance point between the fight against assistantship and maintenance of the redistributive nature of the welfare state. The answer to that question still remains the key challenge for European politicians. (shrink)

Šiame straipsnyje yra nagrinėjami etiniai atliekų tvarkymo aspektai žiedinės ekonomikos kontekste. Straipsnio autorės siekia papildyti technologinį ir ekonominį atliekų tvarkymo diskursą, kuris vyrauja žiedinėje ekonomikoje, ontologine ir etine santykio su atliekomis analize. Pasitelkiant rūpesčio etiką, straipsnyje akcentuojamas reliacinis santykio su atliekomis aspektas, pagal kurį pirmenybė teikiama dėmesingumui, atsakomybei, kompetencijai, atsakui ir dalyvavimui sprendžiant atliekų problemą. Nagrinėjant penkias rūpesčio pakopas, kurias išskyrė Joan Tronto, straipsnyje analizuojama, kaip etiniai sumetimai gali turėti įtakos individualiems ir kolektyviniams veiksmams žiedinės ekonomikos paradigmoje. Straipsnyje į atliekas (...) žvelgiama kaip į neatskiriamą mūsų moralinio ir etinio kraštovaizdžio dalį ir laikomasi nuostatos, kad tvarios atliekų tvarkymo praktikos siejasi su atsakomybe, kurią turėtų prisiimti tiek atskiri žmonės, tiek verslai, tiek politinės institucijos. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš (...) tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Straipsnyje, remiantis antropologine literatūra, nagrinėjami etninio ir nacionalinio identiteto konstravimo ypatumai specifinėse, ribinių zonų (paribio), situacijose. Parodoma, kad ribinėse zonose gyvenantys žmonės neretai etniškai identifikuojasi su kaimyninėmis valstybėmis, yra veikiami jų politikos. Pastarosios daro įtaką žmonių supratimui apie priklausymą / nepriklausymą valstybei(-ėms), kuris remiasi tiek etniniais, tiek pilietybės (nacionalinio identiteto sritis) kriterijais. Tokio pobūdžio problemas nagrinėja politinė antropologija, kurios vienas iš tikslų yra atskleisti kasdienes žmonių ir valstybės(-ių) sąveikas. Ši politinės antropologijos sritis neretai įvardijama kaip ribų (angl. border) antropologija. (...) Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE)“. Sutarties Nr. VAT-41/2012. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Straipsnyje analizuojama galima grėsmė didelei Lietuvos visuomenės daliai, kylanti dėl centralizuoto šildymo sistemos funkcionavimo rizikos. Aptariama, kaip sovietiniu laikotarpiu didelė visuomenės dalis tapo energetikos sistemos įkaitu ir kaip pažangia laikyta centralizuoto šildymo sistema šiandien yra sunki našta daugybei šalies gyventojų. Analizuojant „organizuoto neatsakingumo“ reiškinį, atskleidžiamas rizikos visuomenėsparadoksas (kuris apibūdina dualistinę rizikos – rizikos kūrimo ir politinės atsakomybės vengimo – prigimtį), iš dalies paaiškinantis atsakingų institucijų nesugebėjimą spręsti centralizuotos šildymo problemos.

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo formuotis laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos kryptis, kuri kartais įvardijama kaip „laimės revoliucija“. Kadangi „revoliucijos“ nevyksta be savo šalininkų, aktualus klausimas: „Ar Lietuvos visuomenė susipažinusi su šiomis idėjomis ir kokiu mastu jas palaiko?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą, 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa. Iš viso apklausta 1 001 suaugęs žmogus (18 metų ir vyresni).Apklausa parodė, kad apie laimės ekonomiką yra girdėję / skaitę (...) 11,0 % respondentų. Šiai „žinančiųjų“ grupei dažniau priklausė jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas žmonės. Nepaisant sąlyginai žemo laimės ekonomikos žinomumo, esminiam jos teiginiui – svarbiausiu Lietuvos valstybės tikslu turi tapti Lietuvos gyventojų laimė – pritarė absoliuti dauguma respondentų (81,1 %). Analogiški rezultatai gauti atliekant kokybinius laimės ekonomikos nuostatų tyrimus ir žvalgybines apklausas Lietuvoje bei Latvijoje. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Kultūriniai žemėlapiai: filosofinės ir sociologinės perspektyvos“. Straipsnis atspindi konferencijos eigą, jame aptariamos pagrindinės pranešėjų idėjos ir kai kurios diskusijose išsakytos mintys. Tarp gausybės konferencijoje nagrinėtų temų humanitarinių ir socialinių mokslų teoriniai aspektai persipynė su taikomaisiais. Konferencijoje nagrinėtos fundamentalios „kultūros“ ir „natūros“ sąvokos, lietuviškoji ir europietiškoji tapatybė, juodojo metalo muzikos subkultūra, svarstyta apie gerovės valstybės modelius, mokslinių disciplinų kartografavimą, baroko ir postmodernizmo sąsajas, šiuolaikinę medijuotą kultūrą, kūrybines industrijas ir kt. Konferencijoje taip pat buvo nagrinėjami religiniai, politiniai, (...) ekonominiai, socialiniai, technologiniai šiuolaikinės kultūros ir visuomenės aspektai. (shrink)

The article examines the problem of compensation for the value of lost opportunity at the pre-contractual stage. It has been determined that such measure of recovery depends on the nature of pre-contractual liability. However, although the Supreme Court of Lithuania recognizes the possibility for the aggrieved party of pre-contractual negotiations to recover the value of lost opportunity, the motivation of the Supreme Court’s decisions is too incoherent. Moreover, Lithuanian courts have not yet adopted any methods of awarding and calculation of (...) the damages. The conclusion of the analysis is that in cases of breach of the general obligation of good faith in pre-contractual negotiations, the Supreme Court of Lithuania allows the recovery of lost opportunity, i.e. awards delictual damages. The same motivation applies even in certain cases where there is a possibility of broadening the scope of pre-contractual liability by applying contractual damages. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

Egzistencinės grėsmės, tokios kaip pandemija, karas, neteisėta migracija, priskirtinos didelio poveikio grėsmėms, nes destabilizuoja gerovės sistemas, kelia pavojų valstybės saugumui ir visuomenės sanglaudai. Grėsmių poveikį pirmieji pajunta socialiai pažeidžiami žmonės, todėl socialinės pagalbos sistemos turi transformuotis, kad atlieptų naujai atsiradusių pažeidžiamų grupių poreikius. Straipsnyje, remiantis literatūros analize, gilinamasi į sistemos atsparumo sampratą žvelgiant per asmeninių socialinių paslaugų (ASP) sistemos ypatumus. Pasitelkiant J. S. Colemano įžvalgas apie socialines sistemas, bendrą atsparumo koncepciją, kildinamą iš ekologinių sistemų teorijos, bei socialinės sistemos mikro-, (...) mezo- ir makrolygmenų tarpusavio sąveikos sampratą, konstruojama asmeninių socialinių paslaugų sistemos atsparumo išorinėms grėsmėms vertinimo koncepcija. Ja remiantis straipsnyje išplėtoti analizės rėmai leidžia identifikuoti skirtingas ASP sistemos gebėjimo keistis konfigūracijas bei jas lemiančius veiksnius. ASP atsparumo koncepcijos pagrindu buvo parengtas ir šiuo metu vykdomas empirinis tyrimas. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – pateikti ir aptarti LMT paremto projekto (MIP-021/2011) metu sukurtą ir empiriniais tyrimo duomenimis pagrįstą koncepcinį įgalinančių socialinių paslaugų modelį Lietuvoje išryškinant ir palyginant įvairias socialinės politikos bei valstybės gerovės ideologijų sąsajas, taip pat atskleidžiant ir apibendrinant atlikto empirinio tyrimo duomenimis grįstus socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų vertinimus.

Straipsnyje iš medijų studijų perspektyvos nagrinėjamos kūrybinių industrijų sritys, lyginami jų skirtingi sąrašai. Pasak autoriaus, tai – dinamiškas kultūros sektorius, kuris keičiasi plėtojantis tiek medijoms, tiek ekonomikai, tiek technologijoms. Skirtingi kūrybinių industrijų sąrašai liudija, kad jų ribos – neaiškios, dažnai susiklojančios. Nors kūrybinės industrijos papildo ir maitina viena kitą, jų teritorijos veikiau yra priešiškos. Valstybės politika jų atžvilgiu nors ir rodo dėmesį šiam sektoriui, kuris yra svarbus ekonomikai, dažnai dar labiau supriešina atskiras jo teritorijas. Apskritai kūrybinės industrijos iškyla kūrybos (...) visuomenėje, kuri drauge – postindustrinė, medijuota ir postmoderni. (shrink)