„Posocializmas“, „pokomunizmas“, „transformacija“ ir kiti semantiškai susiję žodžiai turi laikinumo atspalvį. Akademikai ir politikos formuotojai suvokė, kad šis laikotarpis bus sunkus eiliniams gyventojams. Svarstoma, kad Lietuvoje transformacijos laikotar­pis baigėsi – pavyzdžiui, 2004 m., šaliai įstojus į ES ir NATO. Tačiau nežinome, kada šis laikotarpis pasibaigė žiūrint iš Lietuvos gyventojų perspektyvos (jeigu apskritai pa­sibaigė). Todėl šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kokie su transformacija susiję periodai arba lūžiai išryškėja (jeigu išryškėja) socialinėje atmintyje. Straipsnyje laikomasi periodo definicijos, pagal kurią jis turi ribas (...) laike ir pavadinimą, suvokiamas kaip homogeniškas. Kokybiniai interviu, 2021 m. vasarą surinkti Panevėžyje, Jonavo­je ir kaimuose aplink šiuos miestus, analizuojami taikant refleksyviąją teminę analizę (RTA). Daroma išvada, kad transformacija yra glaudžiai įsipynusi į dabartinį Nepri­klausomybės laikotarpį. Viena vertus, kai kurie tyrimo dalyviai pasakojo apie „per­ versmo“, „suirutės“ laiką, kartais jį lygino su pokariu. Kita vertus, atmintyje kur kas ryškesnis bendras atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis: jis suvokiamas kaip daug­maž homogeniškas laipsniškos kaitos laikas, kurį įmanu palyginti su stambiu periodu prieš esminį lūžį – sovietmečiu. (shrink)

Straipsnyje aiškinamasi, kokiu mastu gando prigimties specifika nulemia jo tyrimo teo­rinių prieigų galimybes. Parodoma, kad gando kaip kultūros reiškinio tyrimo galimybes apsunkina jo rekonstravimas – autentiško gando ir jo turinio (pagrindinės minties) atkūrimas. Gando informacija apie asmenį, įvykį tampa socialiai pastebima (reikšminga) tik tarpasmeninio bendravimo kontekste. Tačiau kol ši informacija neperduota, tol ji nėra reikšminga kaip socialiai pastebimas įvykis. Gando informacijos perdavimas galimas tik esant, viena vertus, ypatingam kontaktui tarp informacijos perdavėjo ir priėmėjo, pasižyminčiam priimamumu ir atlaidumu dėl jos nepakankamo (...) pagrįstumo, kita vertus, ir atitinkamoms perdavimo procedūroms, kurios leistų transformuoti gautą informaciją į atitinkamas žinojimo formas, universalias ir suprantamas įvairiems sluoksniams ir socialinėms grupėms. Būtent tai ir sudaro prielaidas gando kaip kultūrinio reiškinio tyrinėjimo daugiaaspektiškumui, o patį gandą daro tarpdalykinio tyrimo (filosofinio, sociologinio psichologinio ir komunikacinio) objektu. (shrink)

A number of differences between the dreams of schizophrenia patients and those of healthy participants have been linked to changes in waking life that schizophrenia may cause. This way, the “continuity hypothesis” has become a standard way to relate dreaming and waking experiences in schizophrenia. Nevertheless, some of the findings in dream literature are not compatible with the continuity hypothesis and suggest some other ways how dream content and waking experiences could interact. Conceptually, the continuity hypothesis could be sharpened into (...) the “waking-to-dreaming” and the “dreaming-to-waking” hypotheses, whereas a less explored type of “discontinuity” could embrace the “compensated waking” and the “compensated dreaming” hypotheses. A careful consideration and empirical testing of each of those hypotheses may reveal a multiplicity of the ways how dreaming and waking life interact in schizophrenia. (shrink)

In this paper, we address the different ways in which dream research can contribute to interdisciplinary consciousness research. As a second global state of consciousness aside from wakefulness, dreaming is an important contrast condition for theories of waking consciousness. However, programmatic suggestions for integrating dreaming into broader theories of consciousness, for instance by regarding dreams as a model system of standard or pathological wake states, have not yielded straightforward results. We review existing proposals for using dreaming as a model system, (...) taking into account concerns about the concept of modeling and the adequacy and practical feasibility of dreaming as a model system. We conclude that existing modeling approaches are premature and rely on controversial background assumptions. Instead, we suggest that contrastive analysis of dreaming and wakefulness presents a more promising strategy for integrating dreaming into a broader research context and solving many of the problems involved in the modeling approach. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos jaunosios kartos katalikų intelektualų požiūris į kapitalizmą ir jo funkcionavimo ypatumus. Atskleidžiama, kad jaunieji katalikai intelektualai taikliai pastebėjo ir įvardijo realius to meto kapitalizmo ekonominius procesus, bet vertino juos remdamiesi ne ekonominėmis kategorijomis, o moralinėmis normomis. Pagrindinį dėmesį jie sutelkė į neigiamus jo socialinius padarinius, stengėsi atskleisti jų įtaką žmogaus dvasiai ir individo saviraiškai. Straipsnyje teigiama, kad nors jie ir pripažino, kad pagrindinis kapitalizmo dėsnis – pelno siekimas ir kaupimas – neišvengiamai provokuoja socialinę įtampą tarp darbdavių (...) (savininkų) ir samdomųjų darbininkų, tačiau manė, kad tą įtampą galima įveikti vieninteliu būdu: darbdaviams ir darbininkams geranoriškai ir sąmoningai ribojant savo egoizmą, ieškant ne konfrontacijos, o bendradarbiavimo (partnerystės). Ekonominio veikimo rezultatai turi būti matuojami ne tik ekonominiu (naudos), bet ir etiniu (neprieštaringumo individo saviraiškos siekiams) masteliu. (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti tik visa (...) tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu mastu jos pripažįsta (...) individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Sprendimai tikresni yra tie, kuriuos priimant remiamasi autentiška patirtimi, o asmeninė vertybinė orientacija sutampa su sprendimą nusakančia vertybe. Individualios vertybių skalės turėjimas padeda individui siekti dvasinių ir konkrečių materialinių gėrybių. Nuo seno egzistuoja du diametraliai skirtingi požiūriai į gėrybes. Iš esmės tai – dvi gėrybių koncepcijos. Pagal pirmąją – gėrybės yra tai, kas vertinga visais atžvilgiais. Kitaip tariant, gėrybė turinti savyje „kokybės vertingumo“ ženklą, ir todėl mes į tą gėrybę (kaip vertybę) linkstame, nors kiekvienas savaip ją suvokiame (B. R. Brandt, (...) M. R. Hare, F. Brentano). Pagal antrąją – gėrybė yra tai, kas neprieštarauja nustatytiems standartams (elgesio ir veiksenos standartams), padedantiems mums gyventi ir sugyventi. Šie standartai ir nusako, kas yra gėrybė ir kas ne. Taigi pagal šią nuostatą gėrybė yra visiškai priklausoma nuo standarto (visuotinai prigijusio supratimo, kas yra gėrybė) ir tampa savotišku jo įkaitu (L. J. Mackie, G. F. Gaus). Todėl renkantis gėrybes privalu žiūrėti, kad jos neprieštarautų egzistuojantiems standartams (normoms). Taip visuomenė nustato, kas yra „gera“ ir kas „bloga“. Ši koncepcija vadinamoji „teisingumo“, „teisingo elgesio“ koncepcija. Nepaisant skirtingo požiūrio į gėrybes, abi koncepcijos pripažįsta jų pliuralizmą – daugiariopiškumą. Taip pat neneigia, kad jas įvertinti jutimiškai galima įvairiais būdais. O kadangi gėrybes žmonės suvokia skirtingai, todėl ir vertina jas nevienodai. (shrink)

Visuotinė globalizacija paspartino darbo ir kapitalo mainus, suteikė tautoms socialinės pažangos ir ekonominės gerovės viltį. Ji paskatino ir spartesnius kultūrinius mainus, o kartu ir efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos poreikį. Jei ekonominiai mainai, perdavimas ir įsisavinimas įgūdžių, kompetencijų, nauja ekonominė mąstysena bei praktika didesnių sunkumų nesukėlė, tai kultūros pagrindų perdavimas ir įsisavinimas (inkultūrizacija), užtikrinantis visavertį bendravimą ir bendradarbiavimą, vyksta kur kas sunkiau. Aiškėja, kad ne visos vertybės gali būti adekvačiai perduotos ir ne visos lengvai priimtos. Kita vertus, pati kultūra yra tarpdalykinio tyrimo (...) objektas. Egzistuojantys įvairūs metodologiniai požiūriai į tai, kas yra kultūra, viena vertus, padeda geriau suprasti šį fenomeną, kita vertus, aiškiau apibrėžti inkultūrizacijos raiškos galimybes. Straipsnyje aptariama kultūros samprata, jos aiškinimų įvairovė, analizuojamas kultūros perėmimo ir įsisavinimo procesas bei kultūrinių determinantų vaidmuo tarpkultūrinėje komunikacijoje. (shrink)

Cohen Kadosh & Walsh (CK&W) present convincing evidence indicating the existence of notation-specific numerical representations in parietal cortex. We suggest that the same conclusions can be drawn for a particular type of numerical representation: the representation of time. Notation-dependent representations need not be limited to number but may also be extended to other magnitude-related contents processed in parietal cortex (Walsh 2003).

Arguably, the religious use of hallucinogenic drugs stems from a human search of metaphysical insight rather than from a direct need for cognitive, emotional, social, physical, or sexual improvement. Therefore, the sacramental and spiritual intake of hallucinogenic drugs goes so far beyond other biopsychosocial functions that it deserves its own category in the drug instrumentalization list.

Interdisciplinary perspectives on the feature of conscious life that scaffolds every act of cognition: subjective time. Our awareness of time and temporal properties is a constant feature of conscious life. Subjective temporality structures and guides every aspect of behavior and cognition, distinguishing memory, perception, and anticipation. This milestone volume brings together research on temporality from leading scholars in philosophy, psychology, and neuroscience, defining a new field of interdisciplinary research. The book's thirty chapters include selections from classic texts by William James (...) and Edmund Husserl and new essays setting them in historical context; contemporary philosophical accounts of lived time; and current empirical studies of psychological time. These last chapters, the larger part of the book, cover such topics as the basic psychophysics of psychological time, its neural foundations, its interaction with the body, and its distortion in illness and altered states of consciousness. Contributors Melissa J. Allman, Holly Andersen, Valtteri Arstila, Yan Bao, Dean V. Buonomano, Niko A. Busch, Barry Dainton, Sylvie Droit-Volet, Christine M. Falter, Thomas Fraps, Shaun Gallagher, Alex O. Holcombe, Edmund Husserl, William James, Piotr Jaśkowski, Jeremie Jozefowiez, Ryota Kanai, Allison N. Kurti, Dan Lloyd, Armando Machado, Matthew S. Matell, Warren H. Meck, James Mensch, Bruno Mölder, Catharine Montgomery, Konstantinos Moutoussis, Peter Naish, Valdas Noreika, Sukhvinder S. Obhi, Ruth Ogden, Alan o'Donoghue, Georgios Papadelis, Ian B. Phillips, Ernst Pöppel, John E. R. Staddon, Dale N. Swanton, Rufin VanRullen, Argiro Vatakis, Till M. Wagner, John Wearden, Marc Wittmann, Agnieszka Wykowska, Kielan Yarrow, Bin Yin, Dan Zahavi. (shrink)