Abstract

Straipsnyje aiškinamasi, kokiu mastu gando prigimties specifika nulemia jo tyrimo teo­rinių prieigų galimybes. Parodoma, kad gando kaip kultūros reiškinio tyrimo galimybes apsunkina jo rekonstravimas – autentiško gando ir jo turinio (pagrindinės minties) atkūrimas. Gando informacija apie asmenį, įvykį tampa socialiai pastebima (reikšminga) tik tarpasmeninio bendravimo kontekste. Tačiau kol ši informacija neperduota, tol ji nėra reikšminga kaip socialiai pastebimas įvykis. Gando informacijos perdavimas galimas tik esant, viena vertus, ypatingam kontaktui tarp informacijos perdavėjo ir priėmėjo, pasižyminčiam priimamumu ir atlaidumu dėl jos nepakankamo pagrįstumo, kita vertus, ir atitinkamoms perdavimo procedūroms, kurios leistų transformuoti gautą informaciją į atitinkamas žinojimo formas, universalias ir suprantamas įvairiems sluoksniams ir socialinėms grupėms. Būtent tai ir sudaro prielaidas gando kaip kultūrinio reiškinio tyrinėjimo daugiaaspektiškumui, o patį gandą daro tarpdalykinio tyrimo (filosofinio, sociologinio psichologinio ir komunikacinio) objektu.