Narrative persuasion, i.e. the impact of narratives on beliefs, behaviors and attitudes, and the mechanisms underpinning endorsement of conspiracy theories have both drawn substantial attention from social scientists. Yet, to date these two fields have evolved separately, and to our knowledge no study has empirically examined the impact of conspiracy narratives on real-world conspiracy beliefs. In a first study, we exposed a group of participants (n = 37) to an X-Files episode before asking them to fill in a questionnaire related (...) to their narrative experience and conspiracy beliefs. A control group (n = 41) had to answer the conspiracy beliefs items before watching the episode. Based on past findings of both the aforementioned lines of research, we hypothesized that the experimental group would show greater endorsement of conspiracy beliefs, an effect expected to be mediated by identification to the episodes’ characters. We furthermore hypothesized that identification would be associated with cognitive elaboration of the narrative information. The first two hypotheses were disproved since no narrative persuasion effect was observed. In a second study, we sought to replicate these results in a larger sample (n = 166). No persuasive effect was found in the new data and a bayesian meta-analysis of the two studies strongly supports the absence of a positive effect of exposure to narrative material on endorsement of conspiracy theories. In both studies, a significant relation between conspiracy mentality and enjoyment was observed. In the second study, this relation was fully mediated by two dimensions of perceived realism, i.e., plausibility and narrative consistency. We discuss our results, based on theoretical models of narrative persuasion and compare our studies with previous narrative persuasion studies. Implications of these results for future research are also discussed. (shrink)

Poverty, understood as basic capability deprivation, can only be solved through a process of expanding the freedoms that people value and have reason to value. This process can only begin if the capability to imagine and aspire for an altenative lifestyle worthy of human dignity is cultivated by an education program that develops both the capability to reason and to value. These two facets play a major role in the creative exercise of human agency. This program of humane education can (...) only come from an adequate description of the human agent as a persona that seeks to actualize itself based on his/her understanding of the good. Education must therefore seek to cultivate the capability to have an adequate conception of the good (normative) as well as the capability to constantly re-evaluate one’s conception of the good (evaluative) in order to freely and reasonably choose a life that one values and has reason to value. Education must therefore entail not merely the development of skills nor specialization in a particular field but must concentrate on the integration of the human person as a whole which leads to self-creative praxis. (shrink)

The main contentions of this paper are twofold. First, there is a more than century‐old Japanese tradition of human rights based on a fusion of Western concepts of natural rights and a radical reinterpretation of Confucianism, the major proponent of which was the Japanese thinker Nakae Chomin. Secondly, this tradition, although a minority view, is crucial for remedying the serious defects in the present Japanese medical system. In the latter half of the nineteenth century, Nakae Chomin sought to reinterpret Chinese (...) tradition, especially Confucianism, by injecting the concepts of popular sovereignty and democratic equality, drawn from Western sources. The resulting view maintained the Confucian commitment to a moral nexus for society, but replaced hierarchy with egalitarianism. The pressing need for such an approach to patients' rights in present‐day Japan is illustrated by two recent cases: the photographing and commercial exploitation of patients' genitals without serious response by authorities, and the attempt by physicians to manipulate the time of death and, possibly, to improperly pressure family members in order to transplant organs from the brain‐dead victim of a criminal assault. Such problems stem from hierarchy and paternalism, which seem to be a legacy of the rapid, state‐sponsored introduction of Western medicine in the mid‐nineteenth century, and in particular from the government's adoption of and support for German military medicine as a model for Japan. (shrink)

Quine claims that his naturalized epistemology which is a science about science must take the place of traditional epistemology. Because physics is the paradigm of science for Quine, there is apparently no room for normative and intentional discourses in Quine's naturalized epistemology. However, Quine uses normative and intentional discourses in his naturalized epistemological inquiry. Hence, the problem addressed in this dissertation is the place of normative and intentional discourses in Quine's naturalized epistemology. ;My procedure is to examine critically the above (...) mentioned contradiction from two different angles. In an initial and external criticism I assume the in-principle gap between physicalistic discourse and normative and intentional discourses. In an internal criticism I assume the gap merely practical. In the former criticism I offer my own interpretation of the status of naturalized epistemology in Quine's philosophy and argue for the presence of a tension between methodological concerns and what Quine calls his physicalistic bias. I explain three manifestations of the tension in Quine's writings: his discussions of language acquisition, induction and scientific method in general. I also argue that methodological concerns play the ineradicable role in an epistemology, which Quine must and at least partially does recognize. In the internal criticism I discuss the nature of the gap between physicalistic discourse and normative and intentional discourses and examine and criticize Quine's behavioristic physicialism. On the basis of the criticism of Quine's behavioristic physicalism I criticize Quine's thesis of indeterminacy of translation which denies the fact of the matter for intentional discourse. ;I find, as a result, that because both methodological concerns and physicalistic bias are basic elements of Quine's naturalized epistemology, the resultant tension is serious. I also find that Quine's naturalized epistemology as it is cannot resolve the tension, whether we assume the gap as in-principle or merely practical. ;Thus, I conclude that as the unsettling status of normative and intentional discourses indicates, Quine's naturalized epistemology does not make a coherent whole. (shrink)

On March 11, 2011, one of the most powerful earthquakes ever recorded occurred off the northeast coast of Japan. It destroyed buildings, damaged infrastructure, and killed people in the Tohoku region. The associated tsunami was even more destructive, engulfing coastal areas and obliterating whole towns. The earthquake and the tsunami together occasioned a third disaster: the meltdown at the Fukushima nuclear power plant. Like most people, Dr. Makoto Sato was horrified by the destruction and suffering that he saw. He wanted (...) to help and felt that he should, but doing something appropriate and effective was not easy. He is a general internist and bioethicist at a university medical center in Hokkaido, the large island north of Tohoku. What should Dr. Sato have done then? What should he do now? (shrink)

Kenzo saw a slight movement of his opponent. “Now is the time to strike!” he thought. He started moving. But before he had time to raise his shinai (sword) he was struck on the men (head) by his opponent. “Ippon!” the judge called.

In the beginning of the 20th century the groundbreaking work of Ramon y Cajal firmly established the neuron doctrine, according to which neurons are the basic structural and functional units of the nervous system. Von Weldeyer coined the term “neuron” in 1891, but the huge leap forward in neuroscience was due to Cajal’s meticulous microscopic observations of brain sections stained with an improved version of Golgi’s la reazione nera (black reaction). The latter improvement of Golgi’s technique made it possible (...) to visualize the arborizations of single neurons that were “colored brownish black even to their finest branchlets, standing out with unsurpassable clarity upon a transparent yellow background. All was sharp as a sketch with Chinese ink”. The high quality of both the visualization of individual nerve cells and the work performed on studying the anatomy of the central nervous system lead Ramon y Cajal to the conclusion that axons output the nervous impulses to the dendrites or the soma of other target neurons. (shrink)

Se defiende la posibilidad de que el Estado sea tolerante cuando actúa como árbitro en los conflictos de tolerancia. Se consideran dos objeciones que dependen de cómo describimos los conflictos políticos y, en particular, los de tolerancia. Se presenta una teoría de descripciones políticas y cómo con ella podemos responder, de una ma-nera políticamente satisfactoria, a las dos objeciones que se plantean en el artículo. Con ello, se discute la relación entre la justificación de las acciones políticas en un (...) contexto normativo ideal y su justificación en los contextos más locales y no ideales donde ocurre la acción política. (shrink)

Straipsnyje siekiama įvertinti pagalbos namuose paslaugas teikiančių darbuotojų darbo vietos kokybę Lietuvoje ir išryškinti veiksnius, kurie leistų šią kokybę pagerinti – tai ypač aktualu didėjant šių paslaugų poreikiui tiek visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES), tiek Lietuvoje. Apžvelgiamos darbo vietos kokybės tendencijos globos sektoriuje ES šalyse, aptariama teorinė darbo vietos kokybės samprata bei jos pagrindu analizuojami 2016 m. Lietuvoje atliktos lankomosios priežiūros darbuotojų (LPD) anketinės apklausos rezultatai. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad LPD darbo vietos kokybė nėra patraukli. Tai lemia nuolatinės (...) darbo vietos neturėjimas, emocinis darbo pobūdis, sukeliantis stresą, paplitęs fiziškai sunkus darbas, nepakankamas bendradarbiavimas tarp sveikatos ir socialinės pagalbos specialistų. Be to, pagalbos namuose paslaugų sektoriuje dominuoja netipinės užimtumo formos ir menkas darbo užmokestis, nepasinaudojama šio sektoriaus galimybėmis lanksčiai organizuoti darbą ir darbo laiką, nors tai prisidėtų prie darbo vietų kokybės gerinimo. Tyrimo išvados leidžia teigti – jeigu organizuojant paslaugas nebus kreipiamas dėmesys į darbo ypatumus šiame sektoriuje, užimtumo kokybės gerinimo veiksnius, ateityje susidursime su darbo jėgos senėjimo socialinių paslaugų sektoriuje problema ir darbuotojų šiame sektoriuje trūkumu. (shrink)

Funkcinës psichiniø savybiø analizës atveriama jø materialiojo ákûnijimo ávairovës galimybë verèia materialistiná monizmà sàmonës filosofijoje formuluoti ne psichiniø ir fiziniø savybiø tapatumo, bet pirmøjø pareities nuo antrøjø tezæ. Pareities sàvoka sàmonës filosofijoje iðreiðkia minimalius reikalavimus fizikalistinëms teorijoms – paneigus pareities fizikalizmà bûtø paneigtos ir stipresnës fizikalizmoversijos. Straipsnyje tyrinëjama fizikalizmo kritika paremta vadinamuoju kokybiø perkeitimo galimybës argumentu. Parodoma, kad, viena vertus, toks argumentas negali bûti atremtas nuorodomis áempirinius duomenis, nes svarstoma hipotetinë situacija numano jos empiriná nestebimumà; kita vertus, jei svarstoma situacija (...) ið tikrøjø yra galima, tai kokybinës psichinës charakteristikos niekaip nërasusaistytos funkciðkai ar fiziologiðkai apraðomais ryðiais, vadinasi, antireduktyvistinæ iðvadà galima grástisvarstant ne tik atvejus, kai kokybës perkeistos, bet ir kai jø apskritai nëra.Pagrindiniai þodþiai: sàmonës filosofija, fizikalizmas, funkcionalizmas, pareitis, perkeistos kokybës. (shrink)

Straipsnyje aptariami mokyklos ir šeimos sąveikos esminiai ypatumai Stasio Šalkauskio tekstuose ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje. Iškeliama didžioji tezė: S. Šalkauskio filosofijoje pateikiamas mokyklos kaip bendruomenės ir kitų prigimtinių veiksnių, ypač šeimos, sąveikos modelis grindžiamas realios tikrovės pažinimo metodologija ir yra orientuotas į siekį ugdyti žmogų kaip asmenybę. Mokykla kaip bendruomenė savo funkciją gali atlikti tik tuomet, kai visi jos nariai bendrai dirba, susiklauso, siekia bendrų, su visuomeniniu gyvenimu susijusių tikslų. Iš didžiosios tezės išsirutulioja mažoji tezė: šalies švietimo (...) sistemos kaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose akcentuojama, kad mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai yra mokyklos bendruomenės sudedamoji dalis, tačiau ugdymo tikrovėje mokyklos ir šeimos ryšiai nėra tvirti. Ilgalaikiai tyrimai atskleidė, kad didžioji dalis mokinių tėvų / globėjų / rūpintojų mokykloje lankosi ir su pedagogais kontaktuoja tik per susirinkimus arba esant reikalui. Su mokykla nuosekliai ir produktyviai bendrauja tik kas ketvirta šeima. Tačiau mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai nėra abejingi ugdymo proceso kaitos raiškai ir norėtų bei galėtų jaustis visaverčiais mokyklos bendruomenės nariais. Akivaizdu, kad mokyklos ir šeimos sąveikos ypatumai S. Šalkauskio filosofijoje ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje – nėra adekvatūs. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas (...) egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)

Neįmanoma aprėpti visą temų ir kontroversijų, sutelktų aplink dialoginį ir eventualiai poli-loginį mąstymą įvairovę. Šis tematinis horizontas skleidžiasi nuo nekvestionuotinų racionalaus diskurso pagrindų paieškų iki socialinių struktūrų steigties anapus kalbinio tarpininko galimybių tyrinėjimų. Šis straipsnis nėra sumanytas kaip lakoniška begalės darbų apžvalga. Jo paskirtis veikiau yra atskleisti pagrindinių debatų tarp Vokiečių teoretikų plėtotę, reflektuojant pamatines komunikatyvinės praktikos problemas. Pirmiausia straipsnyje pristatomos su įvairiais bandymais pagrįsti poli-logines praktikas susijusios kontraversijos. Tačiau tai nėra prieštara tarp fundacionistų ir įvairių jiems oponuojančių antifundacionistų. Veikiau (...) taip stengiamasi užaštrinti poziciją ir nužymėti jos lūžio tašką. Antra, straipsnyje bus atidengtos kai kurios normatyvioje sferoje iškylančios kontraversijos, kuriose susikerta įvairūs politiniai, socialiniai ir techniniai klausimai. Dėmesio centras bus sutelktas ties problemomis, susijusiomis su tam tikrų principų, numatomų poli-loginės praktikos konteksto teisių ir pareigų, adekvatumu arba neadekvatumu.Esminiai žodžiai: dialogas, kalba, poli-loginė praktika, komunikacinė praktika.The diversity of themes and controversies focusing on the dialogical and by extension on poli-logical thought can be hardly surveyed. Topics range from ultimate founding of poli-logical to investigations in the way the social fabric might appear without the mediation of language. This essay is not designed to offer one paragraph surveys of numerous works, but to unfold some of the main debates among German theorists focusing on some crucial issues in communicative praxis. First, the essay will present the controversies concerned with the efforts at founding of poli-logical praxis. This is not to be seen as a controversy between foundationalists and their various antifoundationalist opponents. Rather, it is more like an effort to push a thesis to a limit and to note its breaking point. Second, the essay will present some of the controversies in the normative area which is criss-crossed by various political, social, and technical concerns. The emphasis will be placed on the problems concerning the adequacies or inadequacies of some of the principles involved in the rights and duties in the context of poli-logical praxis.Key words: dialog, language, poli-logical praxis, communicative praxis. (shrink)

Straipsnio tikslas – aptarti nuotolinio darbo sampratos problematiką, apžvelgti nuotolinio darbo specifiką Lietuvoje, nustatyti privalumus ir iššūkius, su kuriais susiduria nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai. Iki šiol egzistuojanti nuotolinio darbo sampratų įvairovė sudaro nemažai keblumų kuriant tinkamą nuotolinio darbo tyrimo metodologiją ir lyginant skirtingų tyrimų rezultatus. Tyrimų rezultatai rodo, kad nuotolinis darbas Lietuvoje nėra itin populiarus; jo aprėptis išlieka beveik stabili jau trejetą metų, nors ir yra potencialo plėstis tokiai darbo organizavimo formai. Atlikti kokybiniai tyrimai rodo, kad svarbūs nuotolinio darbo privalumai (...) dirbantiesiems yra laiko planavimo laisvė, galimybė derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, tačiau dirbdami namuose jie dirba viršvalandžius, tampa sunku atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. (shrink)

In de?Hal van de acht wijzen? in de Sankeientuin (Yokohama, Japan) staan de standbeelden van grote leraren van de mensheid: Boeddha, Confucius, Jezus en enkele Zenleraren. Onder hen is ook het beeld van Socrates. Voor Kenzo Adachi, die de hal bouwde, was Socrates vooral een spirituele leider, een levensgids, een voorbeeld van deugd, wijsheid en geluk.0Bij welke filosofische traditie je ook te rade gaat, overal kom je Socrates tegen. Sommigen noemen hem de vader van de filosofie, anderen zien hem (...) als een leermeester in correct denken of morele moed. Zoveel tradities, zoveel Socratessen. En, opmerkelijk: al die Socratessen zijn nog geloofwaardig ook.0Rico Sneller presenteert een geschiedenis van de filosofie aan de hand van alle Socratessen die de filosofische traditie rijk is.Na Xenofons en Aristofanes? Socrates gaat hij onder meer in op de Socrates van Hegel, Kierkegaard, Nietzsche, Strauss en Derrida.0We zijn nog lang niet uitgepraat over Socrates. En de lezer van 'Het raadsel Socrates' al helemaal niet. (shrink)

Straipsnio tikslas – atskleisti įrankio (Zeug) ir technikos (Technik) skirtumą M. Heideggerio technikos filosofijoje. Analizuojami skirtumai nurodo pasaulio konstitucijos problematiką. Dasein santykį su įrankiu M. Heideggeris pristatė kaip parankų (Zuhandenheit), o štai santykį su technika įvardijo priešingai. Technika, kylanti iš gamtos mokslų, susaistytų machinacija (Machenschaft), filosofo pristatoma kaip Dasein kūrybines galias nuostatyne (Gestell) slopinanti terpė. Straipsnyje atskleidžiama dvejopa problematika. Pirma, parodomi įrankio ir technikos ontologiniai skirtumai. Antra, atskleidžiamas nuostatyno ontologijos ambivalentiškumas. Nuostatynas M. Heideggeriui nėra tik techniškai orientuoto pasaulio užvaldymo mechanizmas, (...) bet ir „gelbstintis“ pradas. (shrink)