The postmodernist theory of meaning, as articulated in Jacques Derrida's philosophy of language, is based on semantic holism and a critique of the referential theory of meaning. Following Richard Rorty's request that the differences between the analytical, pragmatic and continental paradigm be surpassed, it is possible to find identical attitudes and similar arguments in the analytical philosophy of language in authors such as Frege, Wittgenstein, Austin, Searle, Quine, Davidson and Dummett. The linguistic turn made by these authors resulted in a (...) critique of epistemological realism and a plead for epistemological antirealism or constructivism, which is subject to empirical verification mainly by analysing the role of the metaphor in cognition. Despite the differences in approach and style display, the postmodernist theory of meaning is to a large degree compatible with the crucial ideas behind the analytical philosophy of language.Postmodernistička teorija značenja, artikulirana u filozofiji jezika Jac- quesa Derride, počiva na semantičkom holizmu i kritici referencijalne teorije značenja. Slijedeći zahtjev Richarda Rortyja o nadilaženju razlika između analitičke, pragmatističke i kontinentalne paradigme, moguće je pronaći identične stavove i slične argumente u analitičkoj filozofiji jezika, kod autora kao što su Frege, Wittgenstein, Austin, Searle, Quine, Davidson i Dummett. Jezični zaokret ovih autora rezultira kritikom epistemološkog realizma i zagovaranjem epistemološkog antirealizma ili konstruktivizma, koji je podložan empirijskoj provjeri, prvenstveno analizom uloge metafore u spoznaji. Usprkos razlici u pristupu i stilu izlaganja, postmodernistička teorija značenja uvelike je kompatibilna s krucijalnim mjestima analitičke filozofije jezika. (shrink)

Straipsnyje plėtojama ir grindžiama hipotezė, kad medžioklė baroko kultūroje, viena vertus, ima siaurėti iki didikų pramogos, kita vertus, medžioklės poetika išsiplečia iki egzistencinio lygmens ir ja nusakoma žmogaus būtis. Taigi medžioklės diskursas skyla į daugelį skirtingų išraiškų, nebetenka įprastinių, tradicinių etinių bei ekologinių principų. Tyrime pasitelkiami trys konkretūs baroko menininkų kūriniai, kurie interpretuojami remiantis fenomenologinės medžioklės percepcija, kurią išplėtojo ispanų filosofas J. Ortega y Gasse­tas (José Ortega y Gasset), kartu pabrėžiant, kad fenomenologinės apibrėžtys baroko medžioklės neišsemia, reikalingas postmodernus dekonstrukcinis žvilgsnis.

Ðio straipsnio pavadinime uþkoduota ir tyrimo problema. Èia bus svarstomas filosofijos ir literatûrossuartëjimo prieigø dekonstrukcinis tyrimas Jacques Derrida postfilosofijoje. Kantas simbolizuoja klasikinæ filosofo, Kafka – literato laikysenà. Taèiau tai tik straipsnio autorës iðmonë. Bus atsispirta nuo to,kaip Derrida perskaito Kafkos parabolæ Prieð ástatymà romane Procesas. Autorë pripaþins, kad ið tiesøsodieèio kaip kantininko ir durininko kaip paties Derrida suprieðinimas leidþia geriau suvokti Derridaiðrastos sàvokos différance konotacijas. Kita vertus, taip suprasta skirtis iðveda á singuliarumo, paraðo,paslapties sàvokø judëjimà Derrida tekstuose. Taèiau lieka neaiðku, (...) ar ið tiesø Derrida neprieðtaraujasavo teiginiui, kad raðymas vyksta anapus filosofijos ir literatûros, kai prieina prie iðvados, kad sodietis--kantininkas negalëjo suprasti jam skirto áëjimo singuliarumo, nes turëjo problemø su literatûra. Ar taireiðkia, kad literatûra, skirtingai nei filosofija, lieka atvira paslapèiai ir neþinojimui? O filosofija tampasusijusi su þinojimu ir paslapties áminimu? Autorës nuomone, paties Derrida hermeneutikos dekonstrukcija knygoje Pentinai: Nietzsche’s stiliai tokiai iðvadai prieðtarautø.Pagrindiniai þodþiai: differénce, Derrida, Kafka, sodietis-kantininkas, filosofija ir literatûra. (shrink)

Šis straipsnis – straipsnio „Antikos mintis Lietuvoje: toli ir arti“ (Kačerauskas 2011) tąsa. Autoriai nagrinėja antikos minties recepciją Lietuvos postmoderniame mąstyme. Teigiama, kad postmodernioji filosofija tiek pozityviai, tiek negatyviai remiasi Antikos mintimi. Viena, daugelio postmodernių idėjų ištakos glūdi Antikoje. Kita, postmodernybė dažnai remiasi Antikos minties hermeneutika, destrukcija ir dekonstrukcija. Vakarų kultūros ir mąstymo madas besivejančioje Lietuvoje tai įgauna savitų bruožų. Drauge postmodernizmas kaip tam tikra ekletizmo forma, atitinkanti pirmųjų amžių po Kristaus kultūrinį daugialypumą, sudaro sąlygas iškilti periferinėms ir regioninėms (...) (taigi ir Lietuvos) mąstymo apraiškoms. (shrink)