Abstract

Straipsnyje plėtojama ir grindžiama hipotezė, kad medžioklė baroko kultūroje, viena vertus, ima siaurėti iki didikų pramogos, kita vertus, medžioklės poetika išsiplečia iki egzistencinio lygmens ir ja nusakoma žmogaus būtis. Taigi medžioklės diskursas skyla į daugelį skirtingų išraiškų, nebetenka įprastinių, tradicinių etinių bei ekologinių principų. Tyrime pasitelkiami trys konkretūs baroko menininkų kūriniai, kurie interpretuojami remiantis fenomenologinės medžioklės percepcija, kurią išplėtojo ispanų filosofas J. Ortega y Gasse­tas (José Ortega y Gasset), kartu pabrėžiant, kad fenomenologinės apibrėžtys baroko medžioklės neišsemia, reikalingas postmodernus dekonstrukcinis žvilgsnis.