Abstract

Geraldas Prince’as remiasi tokiu naratyvo apibrėžimu: objektas yra naratyvas, jei jis yra logiškai nuosekli bent dviejų asinchroninių įvykių, kurie nesuponuoja arba nenumano vienas kito, reprezentacija. Atkreipdamas dėmesį į svarbius klausimus apie naratyvo pobūdį, jo formą ir funkcionavimą, Prince’as pastebi, jog reikia mėginti aiškintis ir kokia yra mūsų suvokimą veikianti santykių sistema, galinti paaiškinti naratyvo semiozės pobūdį ir jos bruožus, naratyvų ir atskirų naratyvinių momentų reikšmę bei prasmingumą. Kalbėdamas apie naratologijos ateitį ir aptardamas įvairias jos šiuolaikines atmainas, jis iškelia keletą uždavinių būsimiems naratologams. Pirmasis jų yra, pasitelkus naujus įrankius, įtraukiant naują tyrimų medžiagą ir naujausias pasakojimo moduliacijas, mėginti atpažinti arba ištirti kuo įvairesnius naratyvo aspektus, juos apibrėžiant, aprašant ir užbėgant už akių galimiems nenuoseklumams teorijoje. Antrasis uždavinys įpareigoja imtis naratyvo tyrimų ir naratologijos empirinių pagrindų. Prince’o nuomone, pats svarbiausias, trečiasis, naratologijos uždavinys yra aiškaus, išsamaus ir realistinio naratyvinės kompetencijos modelio plėtra.