Abstract

Šiame darbe yra tiriama anglų kalbos sintaksinė geba sudaryti įvairias sintaksines struktūras, kurios geriausiai gali atspindėti sakinio turinį ir komunikacinį tikslą. Tiriamajai medžiagai pasirinkti amerikiečių rašytojos Carson McCaullers apsakymai. Pagrindinis tyrimo objektas – teksto sakinys, kurio žodžių tvarka yra kita negu gramatinio sakinio modelio veiksnys + tarinys + papildinys. Tiriamąją medžiagą sudaro 649 tokie sakiniai. Tyrimas parodė, kad ‚transformuotas‘ gramatinis sakinio modelis dažniausiai pasirenkamas, reiškiant egzistencinius ir darybinius procesus, ir labai retai – įvykio ir verbalinius procesus. Manytina, kad tam didelę įtaką turi vartojamų veiksmažodžių valentingumo savybės. Statistiškai papildiniu pradėtų sakinių tiriamojoje medžiagoje rasta daug mažiau, negu adjunktu. Daroma išvada, kad žodžių tvarkos įvairavimą smarkiai riboja kalbos polinkis pagrečiui vartoti tarinį ir papildinį. Šis sintaksinis ryšys yra tiesioginis ir sunkiai pertraukiamas. Papildinys poziciškai buvo atskiriamas nuo tarinio, lemto kalbinės situacijos, t. y. stilistinių motyvų bei glaudaus kontekstinio ryšio tarp papildiniu išreikšto dalyvio ir informacijos prieš tai pateiktame kontekste. Aplinkybių sintaksinis ryšys su kitais elementais yra netiesioginis ir leidžia adjunktus vartoti įvairiose sakinio pozicijose. Visgi aplinkybių pozicija nėra visiškai laisva. Manytina, kad reikėtų skirti vadinamuosius „pereinamuosius“ atvejus, kai sakinio pradžioje išreikšta aplinkybė atlieka ne tik jungiamąją funkciją, bet ir sukuria stilistinių atspalvių. Tiriant žodžių tvarkos įvairavimo atvejus, buvo siekiama įvertinti diskursinį žodžių tvarkos modelių vaidmenį. Tyrimas parodė, kad įprasta žodžių tvarka yra keičiama, siekiant ne tik teksto rišlumo, bet ir dinamiško minčių dėstymo, kontrastinės raiškos ir emocinio spalvingumo.