Abstract

Straipsnyje, pasitelkus kelias XX a. pabaigos–XXI a. pradžios dramos ir teatro teorijas, gilinamasi į dramos ir spektaklio santykio problemą, keliant klausimą apie postdramos tekstualumo sampratą ir jos tarpdalykinio tyrimo galimybes. Remiantis teorijomis, taikančiomis struktūralistinę, komunikacinę ir dekonstrukcinę prieigas, aptariamas posūkis nuo dramos kaip spektaklio reikšmių lėmėjos iki postdramos, kai verbaliojo teksto funkcija spektaklyje tampa tik viena iš galimų. Konstatuojama, kad postdraminiuose tekstuose būtina pastebėti šį verbaliojo teksto pokytį ir jį analizuoti atsižvelgiant į sakymo situaciją.