Abstract

Modernusis epistemologinis metanaratyvas randasi kaip universalusis žmogiškojo pažinimo savigrindos projektas. Retrospektyviąją šio projekto pagrindų rekonstrukciją įgalina dekartiškojo subjectum kaip epistemologinio ego siejimas ne tik, sekant Heideggeriu, su hypokeimenon, bet ir, reinterpretuojant Habermaso įžvalgas, su atomon kaip performatyviąja moderniosios individualumo sampratos versme. Epistemologinis ego kaip atomon apnuogina solipsistinę moderniosios pažinimo teorijos agneologinę priedermę, o epistemologinis ego kaip hypokeimenon išreiškia dekartiškojo subjectum performatyvumą. Toks agneologinis performatyvumas ir yra agneologinis antropocentrinės epistemologijos branduolys, atskleidžiantis ir sisteminantis darnią jame ex necessitate rei slypėjusių pažintinių galių visumą galimos pažinti būties ir metafilosofinių ego cogito steiginių izomorfijos horizonte. Tad klausimas „Kaip įmanomas pažintinių patikimumo pretenzijų įteisinimas reflektyviosios epistemologinio ego savipratos ištekliais?“ laikytinas visos moderniosios, par excellence agneologinės, filosofijos ašimi. Būtent tokia nuolat replikuojama epistemologinio ego metafilosofinė performacija ir yra tvariojo moderniosios Vakarų filosofijos trapumo – jos agneologinio gymio – laidas, raiška ir lemtis.