Abstract

Straipsnyje siekiama atskleisti antikinės ir moderniosios technikos sampratos panašumus ir skirtumus. Moderniosios technikos analizė rodo, kad ši technika pasižymi svetima autentiškai kultūrai, gruobuoniška prigimtimi. Išryškėja esminis tradiciškai suprantamos technē ir moderniosios technikos skirtumas. Moderniosios technikos esmė, kuri įvardijama žodžiu „po-stata“, yra tokia: vietoj savaimingo esinių atsiskleidimo būties šviesoje, kai žmogus dalyvauja šiame atsiskleidimo procese tik kaip tarpininkas bei kūrėjas, vyksta grobuoniško-prievartinio pobūdžio atsiskleidimas, žmogui dalyvaujant kaip reikalaujančiai jėgai. Naudojantis moderniojo mokslo pajėgomis, kaskart vis labiau objektinama gamta šiais laikais tampa paprasčiausia išteklių talpykla. Modernioji technika ir jos inicijuotas globalaus išteklių kaupimo ir vertimo preke procesas neišvengiamai gilina krizės tendencijas ir stiprina susvetimėjimo procesą. Straipsnis atskleidžia potencialios disharmonijos, siejamos su globalios, autonomiškos technokratijos iškilimu, horizontą.