The article describes the publications of 1945–1990 in the Lithuanian emigration press, reflecting the efforts to use the intellectual potential of Lithuanian emigration in the future in order to reconstruct the Lithuanian political-social system and public relations after breaking away from the Soviet Union. One of the tasks of higher importance the emigration considered was the search for the proper future legal regulation in the sphere of ownership relations, taking into account the essential reforms in this sphere that have been (...) made in Lithuania by the Soviet authority. The discussions in the field of ownership relations began practically from the beginning of the second Soviet occupation after the representatives of Lithuanian residents retreated to the West. The most active discussions were held during the sixth-seventh decades. The eminent interwar period Lithuanian specialists in conformable fields expressed their opinion in the press. (shrink)

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių lietuvių mąstytojų bei kitų intelektualų (filologų, literatūrologų, istorikų ir t. t.) santykio su senovės graikų filosofija įvairovė. Nurodomos ir pavyzdžiais iliustruojamos keturios tokio santykio rūšys. Pirmoji iš jų – tai požiūris į graikų mąstytojų tekstus kaip filosofijos istorijos objektą. Antroji – tai požiūris į graikų filosofinį paveldą kaip įkvėpimo šaltinį. Trečioji – tai požiūris į graikų filosofiją, ypač metafizinį jos matmenį, kaip į kritikos objektą (dažniausiai iš šiuolaikinės kontinentinės filosofijos pozicijų). Ir ketvirtoji santykio rūšis – tai (...) kreipimasis į graikų filosofiją kaip pačias filosofinio mąstymo ištakas, siekiant giliau įsimąstyti į filosofijos esmę bei misiją šių dienų pasaulyje. (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti tik (...) visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje, remiantis pusiau struktūruotų biografinių interviu duomenimis, nagrinėjama lietuvių diasporos Kazachstane antrosios ir trečiosios kartų atmintis ir jos naudojimas jų etninės tapatybės daryboje. Po sovietmečiu nutrūkusio atminties perdavimo iš kartos į kartą ši atmintis daugiausia atkuriama kaip šeimų atmintis ir dėl vyraujančios „paveldimos“ etninės tapatybės sampratos jos atkūrimas vyko ir vyksta drauge su lietuviškosios tapatybės atkūrimu. Šeimų atminties atkūrimo emociniai poreikiai palikuonių kartose sustiprina ir etninės tapatybės atkūrimo poreikį, kai kuriais atvejais ši atmintis tampa svarbiu jos ištekliu.

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs (...) absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pristatomas svarbių M. Heideggerio technikos filosofijos elementų formavimosi kontekstas tarpukario Vokietijos autorių tekstuose. Aptariamos paralelės tarp Heideggerio ir E. Cassirerio, E. Jüngerio bei O. Spenglerio industrializacijos proceso filosofinių apmąstymų. Nagrinėjant šių mąstytojų moderniosios technikos koncepcijų ryšius išryškėja, kaip vystėsi Heideggerio tekstams būdinga industrializacijos proceso artikuliacija bei jo technikos filosofijai svarbi problematika, liečianti planetarinį moderniosios technikos išplitimą ir poveikį bei technikos, kaip Vakarų ir šiuolaikinės žmonijos apskritai lemties, sampratą.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, (...) tai tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Šiame straipsnyje ginama tezė, kad grynoji muzika nereprezentuoja emocijų, bet jas metaforiškai egzemplifikuoja. Tezė grindžiama remiantis N. Goodmano metaforinės emocijų egzemplifikacijos samprata, kurią M. Textoras papildo intencijos kriterijumi (egzemplifikuojama tik tai, ką turima intencija egzemplifikuoti). Straipsnis sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje pateikiama emocijų atpažinimo ir sužadinimo klausantis muzikos analizė. Antrojoje dalyje siekiama pagrįsti, kad emocijų metaforinė egzemplifikacija muzikoje laikytina P. Grice’o nenatūralios prasmės rūšimi, o priėmus šią prielaidą galima apginti metaforinės egzemplifikacijos (...) sampratą nuo pagrindinių kontrargumentų. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjama atskyrimo (khōrismos) sąvoka (tezė, kad eidai ir skaičiai egzistuoja atskirai (khōris) nuo jusliškai suvokiamų esybių) bei jos kritika Aristotelio Metafizikoje. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Aristotelis Metafizikoje eidų ir skaičių atskyrimo doktrinas kritikavo skyrium viena nuo kitos (kaip dvi Platono metafizinio mokymo dalis), vis dėlto jas laikė neatskiriamai susijusiomis – iš skaičių atskyrimo, pasak Aristotelio, kildintinas ir eidų atskyrimas jusliškai suvokiamų objektų atžvilgiu. Ši straipsnio pagrindinė tezė grindžiama bendra Metafizikos (...) knygų M ir N problemine struktūra, Aristotelio pateikiamais liudijimais apie eidų teorijos atsiradimą bei šių liudijimų interpretacija remiantis senovės graikų mąstymui būdingu skaičiaus fenomeno suvokimu. (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje aptariamos skirtingoms etninėms grupėms (lietuvių, lenkų, rusų) ir skirtingoms socialinėms pozicijoms (tėvai, mokytojai, mokyklos administracijos nariai) atstovaujančių informantų kokybinių interviu metu įvardytos mokyklos valstybine ar mažumos mokomąja kalba pasirinkimo priežastys. Analizuojama, kaip individualiu lygmeniu yra konceptualizuojama etniškumo, švietimo sektoriaus pasirinkimo ir lygių galimybių Lietuvos visuomenėje sąveika bei kokios pasitelkiamos individualios ilgalaikės ugdymo / švietimo strategijos siekiant sėkmingai įsitvirtinti Lietuvos visuomenėje. Empiriniai duomenys buvo surinkti kokybinio tyrimo 2013–2014 m. Pietryčių Lietuvoje metu. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. VAT-50/2012).

Straipsnyje pristatomi pastarąjį dešimtmetį įvykę stereotipinių vaizdinių apie įvairių tautų (lietuvių, vokiečių, rusų ir kt.) charakterio bruožus poslinkiai. Lietuvos studijuojančio jaunimo sąmonėje susiformavę apibendrinti lietuvių ir kitataučių stereotipai buvo tirti 2003, 2008 ir 2015 metais. Šiuo laikotarpiu pastebimai kito politinė situacija, tarptautiniai santykiai, todėl buvo galima tikėtis ir tautinės stereotipizacijos kaitos. Gauti tyrimo rezultatai tai patvirtino: neigiamas rusų tautos stereotipiškumo rodiklis pastebimai pakilo, o teigiamas krito; žydų tautos stereotipas, sprendžiant pagal teigiamo ir neigiamo stereotipiškumo vidurkių poslinkius, pastarąjį dešimtmetį (...) nuolat gerėjo; ir kt. Tyrimai atskleidė ir studijuojančio Lietuvos jaunimo autostereotipo kaitą: tautinis autoportretas netapo labiau pozityvus; jame išryškėjo kritusį socialinį aktyvumą nusakantys bruožai. (shrink)

Article 14 Chapter I ‘The State of Lithuania’ of the Constitution of the Republic of Lithuania of 1992 reads as follows: ‘Lithuanian shall be the State language’. This principle is not new in the Lithuanian history of constitutionalization, as Lithuanian was the official language of the State in the interwar period but lost this status during the Soviet occupation. After 1988, when many political, economic and social changes crucial for further development of the State took place in Lithuania, linguistic issues (...) re-emerged. It was recognized back then that language played a vital role in the life of the State and the society, and the Lithuanian language was given back its status of the official language by the Constitution. The principle that Lithuanian is the official language of the State, enshrined in Article 14 of the Constitution of the Republic of Lithuania, was further elaborated by the Constitutional Court of the Republic of Lithuania in its rulings and judgments. According to its official constitutional doctrine, the Lithuanian language should be treated as a very specific constitutional value, as it forms the basis of the ethnic and cultural identity of the Lithuanian nation and is the guarantor of the national identity and survival. The status of Lithuanian as the official language means that the Lithuanian language must be used in all spheres of public life. The Court also holds that having this principle enshrined in Chapter I ‘The State of Lithuania’ of the Constitution implies that the Lithuanian language enjoys particular protection since the provisions of this Chapter may be amended only by a referendum. (shrink)

The article describes the main publications of emigrant press during the period of 1945-1990. These publications reflect a significant contribution to the academic research of the constitutional development problematics of an independent Republic of Lithuania in 1918-1940, made by the emigrants who escaped Soviet aggression by going to the West. Among emigrants these topics were mostly analysed and described at the time when any possibilities of objective academic research in Lithuania were widely limited by Soviet ideology and politics. Exceptional attention (...) of emigrant authors was attracted by the democratic constitutional structure of Lithuania, established by the Constituent Assembly. The article describes the academic research made by emigrants on the main constitutional acts established by the Constituent Assembly, such as the resolution of the 15th of May, 1920, ascertaining the fact of reconstructing the independence of the state of Lithuania, as well as the Constitution of Lithuania of August the 1st, 1922. (shrink)