The paper analyses the problem of workload quotas for district court judges in relation to the standard statutory work time duration. The problem is set against the general tendency of increase in the number of cases brought before courts each year. District courts as the courts of first instance are faced with an ever growing flow of cases. With regard to civil cases, the numbers are increasing especially in the field of the law of obligations (disputes in relation to sale, (...) loan, credit, consumer credit, lease contracts, as well as contracts for the provision of services, etc.). As far as criminal cases are concerned, the numbers are increasing especially in the fields of robbery, theft, in particular car theft, disturbance of public order and other crimes. In these circumstances, it is extremely important to conduct the analysis of the activity of courts in order to obtain a picture of the current situation with regard to the workload of courts and judges. District courts deserve special attention. Uneven distribution of workload among courts and judges is often the reason for the increase of the number of cases where a final decision (judgement) is reached later than 6 months after the start of proceedings. This was pointed out in the Overview of Activities of the Lithuanian Courts and their Self-Governance Institutions (2009–2010), as well as in the report of the National Courts Administration (2010). Those documents underline the importance to analyse the workload of district court judges for the purposes of optimising work organisation, setting the number of judges, distribution of resources, evaluation of judges’ activity, etc. The said analysis is crucial in order to avoid exceeding working time quotas and excessive workload of judges. At present, the workload of district court judges is calculated in accordance with the regulation adopted by the Courts Council in 2004 (as amended in 2005) and it reflects the number of standard cases (civil, criminal cases and cases of administrative offences) as well as other types of procedural documents dealt with by a judge within a period of one month. However, there are no quotas set for judge’s workload with regard to the duration of the statutory work time. The quotas for separate procedural stages (preparation for hearings, hearings, adoption of decision (judgement), other procedural actions that a judge performs while administering justice) are inexistent. The calculation does not take into account whether those standard cases are heard by a single judge or by a panel of judges, the complexity of a particular case is neither reflected. Establishing quotas for district court judges and other court clerks (judge assistants, secretaries, etc.) should consist of legal, organisational-procedural and technical-economical activity. The Ministry of Justice of the Republic of Lithuania, the National Courts Administration, the Courts Council as well as chairmen and experienced judges of district courts should play an active part in the process of establishing quotas. A special role should be assumed by the General Assembly of Judges. (shrink)

Straipsnio tikslas – aptarti nuotolinio darbo sampratos problematiką, apžvelgti nuotolinio darbo specifiką Lietuvoje, nustatyti privalumus ir iššūkius, su kuriais susiduria nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai. Iki šiol egzistuojanti nuotolinio darbo sampratų įvairovė sudaro nemažai keblumų kuriant tinkamą nuotolinio darbo tyrimo metodologiją ir lyginant skirtingų tyrimų rezultatus. Tyrimų rezultatai rodo, kad nuotolinis darbas Lietuvoje nėra itin populiarus; jo aprėptis išlieka beveik stabili jau trejetą metų, nors ir yra potencialo plėstis tokiai darbo organizavimo formai. Atlikti kokybiniai tyrimai rodo, (...) kad svarbūs nuotolinio darbo privalumai dirbantiesiems yra laiko planavimo laisvė, galimybė derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, tačiau dirbdami namuose jie dirba viršvalandžius, tampa sunku atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. (shrink)

L’article adopte un point de vue unitaire selon lequel sont interrogés à la fois les témoignages sur la physique d’Antiphon, les fragments du Peri aletheias, ainsi que les plaidoyers et, parmi les œuvres qu’on a longtemps considérées comme « morales », le Peri homonoias. Une analyse détaillée d’Aristote, Physique II, 193a10‑27, et de ses commentateurs anciens, ainsi que du Peri Aletheias (F44a Pendrick, col. II, 23‑30) sert de point de départ à une mise à l’épreuve ultérieure de la thèse par (...) la lecture suivie de l’ensemble. Il s’agit de soutenir qu’Antiphon affirme et montre la superposition nécessaire du nomos sur la physis en établissant leur inégal statut ontologique, de substrat matériel d’une part, de forme accidentelle surajoutée d’autre part. Cette interprétation trouve son prolongement dans l’analyse des deux xympheronta (celui de la nature et celui de la norme), et de l’heautos qui leur est couramment associé comme le « soi-même » le serait à « l’utile », selon l’idée qu’il serait question de combattre la norme au nom de l’intérêt personnel supposé, quant à lui, naturel. Le xympheron est plutôt pris ici comme « ce qui constitue », en anthropos, si c’est selon la nature ; en membre d’une communauté politique, si c’est selon la norme. La dépendance mutuelle de la physis et du nomos, comme de leurs xympheronta respectifs, fait alors que le naturel ne se révèle qu’à l’occasion de circonstances accidentelles et éphémères qui, un moment, isolent un membre d’un groupe politique de ce groupe-là, ou au prix d’une opération intellectuelle qui, pour un temps également, fait abstraction de l’œuvre constituante du nomos. (shrink)

Nous nous sommes proposés ici de montrer qu’Aristote caractérise le fou (μαινόμενος) dans le cadre d’un système différencié d’autres notions, sans en faire seulement un cas limite, quasiment impensé. Le point de départ de l’étude est l’analyse de la triade ἀκούσιον/δι᾽ ἄγνοιαν/ἀγνοῶν qui convoque aux côtés du fou : l’homme en colère, l’homme pris de vin, celui qui dort, le méchant (μοχθηρός), l’intempérant/incontinent (ἀκρατής), le malade. Cela implique de déterminer les types d’ignorance en cause dans les actes accomplis dans chaque (...) cas et, a contrario, en contraste avec la position socratique, les différentes formes de «l’être dans le savoir» : le savoir en entéléchie première et le savoir en acte ; le savoir du général et celui du particulier ; le savoir en acte sans intervention des affections (πάθη) et le savoir avec affections. Dans l’ensemble des catégories d’acteurs envisagées qui, selon les cas ne mettent pas en acte leur savoir de la différence entre le bien et le mal temporairement, ou le font durablement au point de transformer leur ignorance un état stable (ἕξις) de méchanceté ou encore par choix, comme l’acratique, dans cet ensemble donc, le fou apparaît comme celui qui agit par ignorance (δι᾽ ἄγνοιαν) et non pas de l’un ou de l’autre des paramètres d’une action particulière, mais de tous, à l’exception d’un seul : l’agent car, dit Aristote, «comment s’ignorer soi-même» (ἑαυτόν). Un autre moment de l’article consiste à analyser ce qu’est le soi-même en question et conclut à la réduction de l’αὐτός à ce qui accompagne la mise en acte de l’existence (τὸ εἶναι) que ce soit dans l’agir (πραττειν), le faire (ποιεῖν) ou le vivre (ζῆν). Le fou, en agissant, activerait simplement son sentiment d’exister et en cela ne pourrait «s’ignorer lui-même». Mais il faudra qu’il sorte de cette position et que, revenu à la connaissance de tous les paramètres d’un acte, il se repente de ce qu’il a accompli, pour avoir droit à la qualification d’ἀκούσιος («qui a agi contre son gré»). Chez Aristote la folie semble donc ne pouvoir être philosophiquement prise en compte que comme une crise dont on sort pour mettre en acte son savoir des paramètres d’une action particulière et n’est pas excusable parce que le fou «n’aurait pas eu conscience de son acte» mais parce qu’il a retrouvé la connaissance de ce qui compose un acte. (shrink)

Les Grecs anciens n'ont pas unifié l'idée de civilisation en un concept ni sous un mot uniques. Envisagée comme un processus depuis les origines, elle se présente comme une série d'acquisitions ou de pertes au terme desquelles s'est forgée une condition humaine fortement ambivalente. Conçue comme un état, elle se rencontre à l'intersection de trois axes: celui d'un régime et d'une éducation qui apprivoisent la nature; celui d'un régime politique respectueux de la loi; celui d'une politique extérieure respectueuse de la (...) justice. Mais en grec, régime politique et hégémonie portent le même nom (archê). En naturalisant et en légitimant la domination romaine Denys d'Halicarnasse en fait une force de civilisation. (shrink)

After a quick overview on the specification of the causal role of the powers or faculties (δυνάμεις) in nutrition, from the Hippocratic physicians to Galen, via Aristotle, the article defines the set of questions about this process that the Hippocratic physicians leave open. It then examines how Aristotle provides some sort of indirect physical and ethical answers, while Galen openly takes the side of reappropriating the central Stoic concept of oikeiôsis in a Platonist way.

Les historiens grecs se sont préoccupés des actions (praxeis) humaines dans l’ordre politique et militaire. Pourtant, la conception qu’ils se font de la justice (dikè, dikaion) – à laquelle ils rapportent plus ou moins directement l’ordre du monde et le cours des choses – comme d’un mécanisme de stricte rétribution et de rétablissement des équilibres rompus; leurs définitions de la nature humaine qui permettent de verser tout débordement au compte de ce qui n’est plus totalement ou plus du tout humain; (...) enfin, la manière dont ils construisent leur autorité d ‘historien : non par l’établissement critique des faits, mais grâce à l’identification de leur point de vue avec celui de la puissance de justice organisatrice du monde, sont autant d’obstacles à une problématisation éthique de l’action. Les notions d’équité, de bienveillance à l’égard des êtres humains, de mesure, de pitié interviennent bien dans leurs jugements, mais finissent toujours par se mouler dans le cadre de pensée dominant de la justice rétributive. (shrink)

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje, fenomenologijoje, literatūroje, struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. (...) Tyrimas grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiamas darbo su socialinės rizikos šeimomis tarpsektorinės komandos modelis komandos narių (šeimos gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų ir socialinių darbuotojų) požiūriu. Duomenys rinkti Focus grupių metodu iš atskirų kiekvienos profesijos grupių. Siekiant atskleisti komandos modelį aptariami komandos sudėties, atsakomybių pasidalijimo ir vadovavimo komandai aspektai.

Socialinio darbo teoretikai sutinka, kad Pierre’o Bourdieu sociologijos įtaka sociali­ niam darbui plečiasi ir gilėja. Kita vertus, kai kalbama apie socialinio darbo profesiją, tie patys teoretikai ignoruoja P. Bourdieu nuostatą nuo profesijos tyrimų pereiti prie profesinio lauko analizės. P. Bourdieu profesijos fenomeną laikė biurokratinės pri­ gimties konceptualizacija, kuri įtvirtina mokslinio mąstymo logikai prieštaraujančias heteronomijos apraiškas. Straipsnyje siekiama įgyvendinti P. Bourdieu reikalavimą ir, pritaikius jį socialiniam darbui, nuo socialinio darbo profesijos analizės pereiti prie socialinio darbo profesinio lauko (...) tyrimų. Straipsnyje ieškome atsakymo į klausimą, kaip keičiasi su socialiniu darbu siejamų veiklos formų arba praktikų traktavimas, kai socialinio darbo profesijos analizę keičia socialinio darbo lauko tyrimas. Palyginę trijų skirtingų šalių – JAV, Japonijos ir Lietuvos – socialinio darbo profesinės veiklos lau­ kus, priėjome prie išvados, kad profesinio lauko, kitaip nei profesijos, požiūris sudaro prielaidas įtraukti į socialinio darbo lauką tas socialinio įgalinimo praktikas, kurios, socialinio darbo profesijos požiūriu, lieka anapus biurokratinio socialinio darbo reg­ lamento. (shrink)

Straipsnyje siekiama įvertinti pagalbos namuose paslaugas teikiančių darbuotojų darbo vietos kokybę Lietuvoje ir išryškinti veiksnius, kurie leistų šią kokybę pagerinti – tai ypač aktualu didėjant šių paslaugų poreikiui tiek visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES), tiek Lietuvoje. Apžvelgiamos darbo vietos kokybės tendencijos globos sektoriuje ES šalyse, aptariama teorinė darbo vietos kokybės samprata bei jos pagrindu analizuojami 2016 m. Lietuvoje atliktos lankomosios priežiūros darbuotojų (LPD) anketinės apklausos rezultatai. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad LPD darbo vietos kokybė nėra (...) patraukli. Tai lemia nuolatinės darbo vietos neturėjimas, emocinis darbo pobūdis, sukeliantis stresą, paplitęs fiziškai sunkus darbas, nepakankamas bendradarbiavimas tarp sveikatos ir socialinės pagalbos specialistų. Be to, pagalbos namuose paslaugų sektoriuje dominuoja netipinės užimtumo formos ir menkas darbo užmokestis, nepasinaudojama šio sektoriaus galimybėmis lanksčiai organizuoti darbą ir darbo laiką, nors tai prisidėtų prie darbo vietų kokybės gerinimo. Tyrimo išvados leidžia teigti – jeigu organizuojant paslaugas nebus kreipiamas dėmesys į darbo ypatumus šiame sektoriuje, užimtumo kokybės gerinimo veiksnius, ateityje susidursime su darbo jėgos senėjimo socialinių paslaugų sektoriuje problema ir darbuotojų šiame sektoriuje trūkumu. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamos McTaggarto paradokso interpretacijos, atsiradusios XX ir XXI a. analitinės laiko filosofijos diskurse. Teigiama, jog tradicinė paradokso interpretacija, aiškinanti, jog metafizika šiam paradoksui nebūtina, yra nepagrįsta, tačiau ji yra itin reikšminga analitinės laiko filosofijos vystymuisi. Siekiant pagrįsti šią poziciją, analizuojami McTaggarto darbai bei remiamasi R. Ingthorssono veikalu McTaggart’s Paradox, siekiant parodyti paradokso autoriaus intenciją. Teigiama, jog, priėmus McTaggarto metafizines prielaidas, paradokso interpretavimo laukas sumažėja, tačiau daugelis problemų, dėl kurių dažnai kritikuojamas samprotavimas, bei nemaža dalis analitinėje laiko (...) filosofijoje atsiradusių nesutarimų yra nesunkiai išsprendžiami. Daroma išvada, jog McTaggarto paradokso interpretavimas įtraukiant metafizines prielaidas ne tik padaro samprotavimą daug aiškesnį, bet kartu parodo metafizikos svarbą analitinei laiko filosofijai. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos raiška Lietuvos darbo rinkoje. Aptariami diskriminacijos dėl amžiaus teoriniai aspektai, vyresnio amžiaus asmenų užimtumas kaip socialinės politikos problema ir pristatomi 2014 m. Lietuvoje atlikto diskriminacijos dėl amžiaus darbo rinkoje sociologinio tyrimo rezultatai. Mokslinės literatūros ir kiekybinio tyrimo duomenų analizės pagrindu galime teigti, kad vyresnio amžiaus asmenys dėl jų amžiaus, lyties, įsitikinimų ir kt. darbe susiduria su įvairaus pobūdžio diskriminacijos apraiškomis. Atliktas tyrimas atskleidė, kad diskriminacija darbinėje aplinkoje išauga su respondentų amžiumi, t. y. (...) vyresnėse grupėse diskriminacijos raiška intensyviausia. 40–50 m. amžiaus grupėje patiriama diskriminacija darbe yra žemesnė nei imties vidurkis. Su amžiumi susijusi diskriminacija išryškėja 56–60 m. amžiaus grupėje, o labiausiai reiškiasi tarp vyresnių nei 60 metų asmenų. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojamas Lietuvos jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką. Straipsnio tikslas – pateikti jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką teorines prielaidas ir aptarti pagrindinius empirinius radinius. Teorinį tyrimo modelį sudaro daugelio mikro- (individualios charakteristikos) ir makrolygmens (struktūriniai, ekonominiai pokyčiai ir kt.) sociologinių, edukologinių, vadybinių ir ekonominių požiūrių sintezė bei nacionalinis jaunimo švietimo ir darbo rinkos politikos kontekstas. Straipsnyje pristatomi reprezentatyvios jaunimo (16–29 metų amžiaus) apklausos raštu duomenys Lietuvoje. Duomenų analizei buvo taikyti faktorinės, (...) klasterinės analizės metodai, T testas ir kt. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad sėkmingam jaunimo perėjimui iš švietimo sistemos į darbo rinką yra labai svarbi praktika (profesinės veiklos) studijų metu bei adaptacija pirmajame darbe. (shrink)

Straipsnyje pateikiamos įgalinimo sampratos ištakos, įgalinimo samprata edukologijoje, socialiniame darbe, aptariami įgalinimo veiksniai bei analizuojami įgalinimo ypatumai įvairių socialinio darbo metodų kontekste.

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos darbo ginčų instituto reformavimas ir kaita Nepriklausomybės laikotarpiu atskirų Europos Sąjungos valstybių patirties kontekste. Darbo ginčų reforma Lietuvoje minimu laikotarpiu vyko keliais etapais, iš jų paskutinysis, prasidėjęs 2013 m. sausio 1 d., pakeitė darbo ginčų komisijų organizavimo tvarką, šias komisijas pradėjus kurti teritoriniu principu, prie veikiančių Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių padalinių, nustačius, kad į darbo ginčų komisiją su skundu gali kreiptis ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys, įvedus kitas naujoves. Tačiau šie (...) pokyčiai vis dar neatspindi europinių tendencijų, kiek įmanoma mažiau institucionalizuoti ikiteisminę individulių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką. Straipsnyje akcentuojama mintis, jog darbo ginčų instituto reforma laikytina nebaigta ir, tikėtina, bus tęsiama, remiantis pažangiausia kai kurių ES valstybių praktika šioje srityje, tačiau išlaikant nacionalinį teisinio reguliavimo ypatumą. (shrink)

Visuotinė globalizacija paspartino darbo ir kapitalo mainus, suteikė tautoms socialinės pažangos ir ekonominės gerovės viltį. Ji paskatino ir spartesnius kultūrinius mainus, o kartu ir efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos poreikį. Jei ekonominiai mainai, perdavimas ir įsisavinimas įgūdžių, kompetencijų, nauja ekonominė mąstysena bei praktika didesnių sunkumų nesukėlė, tai kultūros pagrindų perdavimas ir įsisavinimas (inkultūrizacija), užtikrinantis visavertį bendravimą ir bendradarbiavimą, vyksta kur kas sunkiau. Aiškėja, kad ne visos vertybės gali būti adekvačiai perduotos ir ne visos lengvai priimtos. Kita vertus, pati kultūra yra tarpdalykinio (...) tyrimo objektas. Egzistuojantys įvairūs metodologiniai požiūriai į tai, kas yra kultūra, viena vertus, padeda geriau suprasti šį fenomeną, kita vertus, aiškiau apibrėžti inkultūrizacijos raiškos galimybes. Straipsnyje aptariama kultūros samprata, jos aiškinimų įvairovė, analizuojamas kultūros perėmimo ir įsisavinimo procesas bei kultūrinių determinantų vaidmuo tarpkultūrinėje komunikacijoje. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir (...) įvairias nedarbines veiklas, o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Šiame straipsnyje siekiama ištirti Hegelio hipnozės, kurią jis laiko patologine būsena, suvokimą. Didžioji dalis literatūros, tyrinėjusios Hegelio požiūrį į hipnozę, teigia, kad jo suvokimą paveikė Markizas de Puységuras, hipnozės reiškinio atradėjas. Tačiau šiame straipsnyje tyrinėjama galimybė, kad Hegelio hipnozės suvokimas kyla iš mesmeristo Klugės darbų. Siekdami tai atskleisti, ištirsime Hegelio hipnozės kritiką, kuri daug tiksliau derinasi su Klugės teiginiais apie hipnozę nei su Markizo de Puységuro hipnozės interpretacija.

The theoretical aspects and practical application of the termination of an employment contract upon an employee’s notice are analyzed in the paper. An employee can terminate an employment contract by his/her notice either without specifying any reason or due to some serious reasons. The problems of the regulation of the grounds for the exipiry of an employment contract are discussed and analyzed by comparison with the corresponding regulations in other European countries. Rulings of the Supreme Court of the Republic of (...) Lithuania are discussed to reveal the problems existing in practice. Conclusions and suggestions for the improvement of laws providing conditions for homogeneous interpretation of legal provisions are presented. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima (...) Levino subjekto pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

Como pensar a ética a partir das contradições de um mundo que, no mesmo espaço e ao mesmo tempo, produz uma ciência e intelectuais dedicados a pesquisar princípios de vida e armas de morte; progressos nas comunicações e mecanismos sutis e aberrantes de censura? Eis as questões: falso bem, falsa justiça, falsa liberdade, falsa virtude, que, ao criarem o homem da concórdia, da submissão e da boa-fé, o tornam duas vezes escravo: da superstição e das convenções. Os textos que compõem (...) essa obra, originalmente produzidos para o curso livre Ética, procuram, assim, pensar as razões pelas quais os homens se comportam de determinada maneira e por que a maioria das doutrinas morais conserva vestígios da servidão, no momento mesmo em que promete instaurar a liberdade.ÍndiceCenários - Adauto NovaesA tragédia grega e o humano - Nicole LorauxHumanidade e justiça na historiografia grega, V-I a. C. - Catherine Darbo-PeschanskiAs delícias do jardim - José Américo Motta PessanhaA culpa dos reis: mando e transgressão no Ricardo II - Antonio CandidoO retorno do bom governo - Renato Janine RibeiroAs fronteiras da ética: Maquiavel - Newton BignottoPolítica do céu (anti-Maquiavel) - Antonio Alcir Bernárdez PécoraDilemas da moral iluminista - Sergio Paulo RouanetUma reinvenção da ética socialista - Nelson LevyEstado e Terror - Paulo Sérgio PinheiroO eterno retorno do mesmo: tese cosmológica ou imperativo ético? - Scarlett MartonA mentira: um capítulo das relações entre a ética e a política - Celso LaferMoralidade pública e moralidade privada - José Arthur GianottiO sujeito e a norma - Gerd BornheimA mulher e a lei - Maria Rita KehlImpasses da ética naturalista: Gide e o homoerotismo - Jurandir Freire CostaBom dia, senhor Coubert! - Jorge ColiVer o invisível: a ética das imagens - Nelson Brissac PeixotoIlusões perdidas - José Miguel WisnikPúblico, privado, despotismo - Marilena Chauí. (shrink)

In lieu of an abstract, here is a brief excerpt of the content:Reviewed by:Aux marges des dialogues de Platon: Essai d'histoire anthropologique de la philosophie ancienneAlessandra FussiMarie-Laurence Desclos. Aux marges des dialogues de Platon: Essai d'histoire anthropologique de la philosophie ancienne. Grenoble: Millon, 2003. Pp. 286. Paper, €27,00.The book takes its bearings from Plato's knowledge of Herodotus's and Thucydides' writings as it is witnessed in such dialogues as the Menexenus, the Timaeus, the Critias and the Laws. Plato not only indirectly (...) quotes from both authors, but also frequently plays with chronology and the relationship between historical events. What motivates Plato's interest in historical events? Is it possible to speak of a Platonic philosophy of history? Before addressing such questions, the author devotes several chapters to a very detailed and insightful study of the meaning(s) of "historiography" in Herodotus and Thucydides. The first chapter examines different contemporary views concerning Herodotus's and Thucydides' attitude towards their sources. Desclos sides with those who underlie the distance between modern theories of historical sources and ancient historical literature. The ancients had no theory of objective sources. Rather, they focused on the subjective means employed, such as the historian's own sense of sight, and his good judgment. As to the witnesses of the past, the accent was not as much on their reliability as it was on their plausibility vis-à-vis the opinions of the historian himself.Chapters II and III are devoted respectively to Thucydides' employment of the rhetorical instruments of the law courts, and to the stylistic and methodic proximity of Herodotus's Histories to the Corpus Hippocraticum. Both chapters oppose the view that the two ancient historians identify their task as "critical history," i.e., as an attempt to free the historical attitude towards facts and events from the subjective aspects of rhetoric, poetry, and religion, where persuasion and chance play a major role. Thucydides' language is rooted in the law courts. However, Desclos argues, the place he occupies in the Peloponnesian War is not that of the impartial judge—as N. Loraux and C. Darbo-Peshanski have suggested—but that of the defendant's attorney. He is much closer to Antiphon's antidikoi—whose ability he extols in VIII, 68, 1-2—than to the modern, impartial judge. The main stress of the methodological chapters in Book I of the Peloponnesian War, then, is not as much on the critical attitude that the historian must have towards his different kinds of sources, as it is on the attempt to persuade the readers that he is true to the facts, while his opponents and competitors are not. In this sense, Desclos agrees with Lloyd that we are in the presence of a "rhetoric of legitimation." According to this interpretation, then, Thucydides' text assigns his ideal reader a passive role. He is meant to be persuaded, conquered, and entirely a-critical (62).Chapter III argues that Herodotus's Histories give their ideal reader an entirely different role. Desclos focuses here on the analogy between medicine and writing, and on Herodotus's preference for Greek medicine, which uses "sweet" methods, over Persian medicine, characterized by harshness and violence. The Greek doctors' superiority ultimately resides in their ability to enroll the patients in the fight against illness. Analogously, the superiority of the Greek historian resides in his ability to accommodate his writings to the reader in such a way that the latter may become an active participant in the historical inquiry. Herodotus does not pretend to be above all opinions. He clearly states his opinions, but by treating them as such he allows the reader to take position, to be "interactive" with the written work (85). [End Page 203]This interesting analysis bears its fruits in the last chapters devoted to Plato. Desclos suggests that the anonymous and silent interlocutor in such dialogues as the Charmides, the Lysis and the Republic plays an important philosophical function, by circumscribing a dialogical empty space that the reader is invited to fill (220). This takes Herodotus's strategy a step forward, since the truly philosophical nature of the Platonic dialogue lies thereby in its openness to the reader. Unfortunately Desclos's chapters on Plato are not as... (shrink)

Požiūriai į Lietuvos narystę Europos Bendrijoje (vėliau – Europos Sąjungoje) empiriškai buvo pradėti tirti jau pirmosiose reprezentatyviose visuomenės nuomonės apklausose. Vienas iš pirmųjų, jau 1991 m., šią temą nagrinėjo Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Nuo to laiko atlikta daug reprezentatyvių tyrimų, keitėsi požiūriai į narystę, kito pritarimo ar nepritarimo narystei motyvai, tematinis diskursas, temos aktualumas visuomenėje. Šiame straipsnyje ir siekiama apžvelgti dinaminius požiūrio į narystę aspektus. Parodoma, kad po itin palankaus narystės (...) palaikymo prieš 25-erius metus prasidėjo skepticizmo periodas, kuris vėliau peraugo į entuziastingą pritarimą narystei. Paskutinieji tyrimai taip pat rodo aukštą narystės palaikymo lygį. Šis palaikymas prieš euroreferendumą buvo nulemtas ne tiek tikėjimosi konkrečios naudos sau, kiek vilties, kad bus geriau vaikams, Lietuvai apskritai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėliau nebuvo fiksuojamas nusivylimas naryste. Pasisakantys už narystę Europos Sąjungoje ir anksčiau, ir dabar yra jaunesni, labiau išsilavinę, kvalifikuoti, didžiųjų miestų gyventojai. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „ES valstybių narių elitų ir gyventojų požiūrių į ES raida (2004–2018)“. Sutarties Nr. MIP-025/2015. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiamos Lietuvoje nuo 1992 m. veikiančio nepriklausomo lotyniškojo tipo notariato nūdienos aktualijos, patirtis, iššūkiai bei perspektyvos Lietuvos teisės kontekste, taip pat atsižvelgiant į tarptautines notariato veiklos teisinio reglamentavimo tendencijas. Straipsnyje aptariamas daug diskusijų sukėlęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pasiekęs pilietybės reikalavimas asmenims, norintiems tapti notarais, notarų atliekamų funkcijų įvairovė bei jų spektro pokyčiai skirtingose valstybėse ir laiko požiūriu, e. notaro koncepcija, notarinių paslaugų tarptautiškumo didėjimas bei naujausios Europos Sąjungos notarų veiklos teisinio reglamentavimo iniciatyvos, notariškai patvirtintų autentiškų dokumentų (...) galiojimas. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

Straipsnyje siekiama iškelti kai kuriuos teorinius ir metodologinius socialinės struktūros tyrimo klausimus, atsakymai į kuriuos, mano nuomone, padėtų adekvačiau nagrinėti šiuolaikinės visuomenės sandarą, išryškinti socialinių procesų bei reiškinių raidos tendencijas. Manau, taikomasis socialinės struktūros tyrimo aspektas šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbus, kad išryškintomis tendencijomis galima būtų efektyviau remtis formuojant socialinę politiką, mažinti socialinę atskirtį. Pirmiausiai pateikiu socialinės struktūros sampratos variantą. Toliau akcentuoju socialinio laiko ir aplinkos (vietos) reikšmę, kaip esmines bet kokio socialinio tyrimo apibrėžties dedamąsias. Po to išskiriu pagrindinius (...) veiksnius, lemiančius dabarties visuomenių socialinės struktūros raidą. Visų pirma tai revoliuciniai proveržiai mokslo ir technikos srityje, kurie, kaip bebūtų paradoksalu, didina socialinę atskirtį pasaulyje. Galiausiai apibūdinu pagrindines socialinės struktūros tyrimo kryptis, išskirdamas socialinį institucinį, socialinį demografinį, teritorinį, užimtumo ir socialinį klasinį lygmenis. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama prielaida, kad skaitmeniniame amžiuje vis daugiau laiko praleidžiant elektroninėje erdvėje blanksta riba tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo internete bei perskyra tarp fizinės ir virtualios tapatybės. Tai reiškia, kad tapatybė skait­meniniame amžiuje skaidosi ir formuojasi iš naujo. Taigi tapatybės transformacija vyksta ne fiziniame ar virtualiame pasaulyje, bet realizuojama kontinuume tarp šių dviejų pasaulių. Straipsnyje bandoma pagrįsti, kad tapatybė, veikiama medijų skaitmeninėje kultūroje, tampa transmedijuota ir drauge išsklaidyta, epizodiška ir interaktyvi, kitaip tariant, ji virsta transmedijos produktu.

In lieu of an abstract, here is a brief excerpt of the content:332 BOOK REVIEWS lier Christian dualism into a balanced, theological whole. As a protreptic device, Jackson's book may be, in a certain way, part of a collective movement that may form a prolegomenon for a new synthesis-informed by the patristic authors but written as a vademecum for contemporary inquiry. The Catholic University ofAmerica Washington, D.C. ROBIN DARLING YOUNG Ministry: Lay Ministry in the Roman Catlwlic Church, Its History and (...) Theology. By KENAN B. OSBORNE, 0.F.M. (New York: Paulist Press, 1993). Pp. 722. $29.95 (paper). In his Lay Ministry, Fr. Kenan Osborne, O.F.M., sustains his effort to introduce a program of reform in ecclesial self-understanding inaugurated in his earlier Priestlwod: A History of the Ordained Ministry in the Roman Catlwlic Church (New York: Paulist Press, 1988). The project undertaken in this second installment aims primarily to undermine those traditional patterns of distinguishing klerikos/laikos and ordained/non-ordained that locate "lay ministry" at a lower latitude on the ontological map, and in this way to clear a path for a more adequate understanding of the place of the laity in the ministry of the Church. Of the 609 pages of text, 548 are dedicated to genealogical analysis of the transmission of Christian understanding of ministry. The author's narrative might be condensed as follows. The first millennium was a period marred by theological definitions of ministry and order derived from the terms of debate that emerged in the conflict between temporal and spiritual rulers. Necessary for successful participation in this cultural debate was the embrace of a hierarchical view of reality, a view destined to obscure the truth about the distinctively egalitarian Christian form of life in common (48-332). The second millennium is interpreted as a period of the gradual reemergence of a vision and practice of evangelical life that had been surrendered to alien philosophical and religious doctrines. The primary historical moments in this recovery, treated in three successive chapters, include the late medieval vita evangelica movements (333-90), the Protestant Reformation (391-463), and the French and American Revolutions (464-517). The Second Vatican Council, where it treats of lay ministry, consolidated these post-medieval insights gained into the Christian religion and the nature of man (518-95) and advanced the conclusion : Equality of discipleship is primary in the Christian religion and differences in ministerial function serve only to promote this fundamental good. Osborne is aware that this basic line of thought was that taken by the Reformers and found inadequate by the Council of Trent. But Osborne does BOOK REVIEWS 333 not present his position as an instance of theological dissent. Rather, he argues that the magisterium acting in the Second Vatican Council teaches that there exists no meaningful sense in which "lay ministry" can be understood as subordinate (ontologically) to "ordained ministry" in the sacramental life of the Church. This review will focus on this latter aspect of Osborne's argument which, while limited in scope, appears to be the more original and important element of the book. Osborne himself provides a further narrowing of scope with his selection of two key sources upon which he relies: Lumen Gentium and the 1983 Code of Canon Law. In his interpretation of Lumen Gentium, Osborne argues that the rejection of the preparatory documents signaled the majority bishops' desire to distance themselves from a "hierarchical approach" and move toward "a new form of ecclesiology" (516). This new form is rooted in the primacy of Jesus, and it is He (and not the Church) who is the sole lumen gentium, from which it follows immediately that there can be only one form of "gospel discipleship " (530). "All Church ministry, whether ordained or non-ordained, is relativized by the identical christological base" (528), Jesus, who transcends the distinction between clerical and lay (558). Osborne argues further that Lumen Gentium supports this position in its identification of the Church as "the people of God," "christifidelis," and "priesthood of all believers" (530-40). On the basis of this recovery of the "foundational and most sacred level of discipleship " (541), at which level the distinction between ordained and nonordained "makes no difference" (39), Osborne maintains... (shrink)

Straipsnyje aptariami gimnazijas baigiančių jaunuolių tolesnio gyvenimo pasirinkimų ir studijų regioninėse aukštosiose mokyklose motyvacijos sociologinio tyrimo rezulta­tai. Gilinamasi, su kuo artimiausias gyvenimo perspektyvas sieja Pietvakarių Lietuvos regiono III–IV gimnazijos klasių mokiniai: kiek jas sieja su studijų, darbo, kitų veik­lų pasirinkimu, kokie motyvai lemia studijų vietos ir studijų programos pasirinkimą, ypač regioninėse aukštosiose mokyklose. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad studijų vietos pasirinkimui įtakos turi studijų proceso kokybė, mokymosi sąlygos (kokybės aspek­tas), gyvenimo sąlygos ir pragyvenimo išlaidos, studijų kaina (finansinis aspektas), atsiliepimai apie (...) instituciją (įvaizdžio aspektas). Rinktis studijų programą labiausiai motyvuoja galimybė studijuoti norimą specialybę, geras švietimo įstaigos įvaizdis, ge­ros mokymosi sąlygos, pažangumo lygmuo. Studijų Pietvakarių Lietuvos regioninėse aukštosiose mokyklose motyvai siejami su galimybe rinktis norimą studijų programą, artumu, geromis mokymosi sąlygomis. (shrink)

In this study a combination of computer tools for coupling and virtual screening is detailed, in 108 active molecules and 3620 decoys to find stabilizers for G quadruplex. To have more precise results, combinations of coupling programs with fifteen energy scoring functions were applied. The validation and evaluation of the metrics was done with the CompScore genetic algorithm. The results showed an increase in BEDROC and EF of 50% compared to other strategies, as well as reflecting early recognition of active (...) molecules. From these results it is possible to work with the molecules that showed a good early recognition and evaluate their effect as G4 stabilizers. This ensures more efficient and accurate results in the preclinical stage for the development of anticancer drugs. Keywords: Enrichment metrics; telomere; G quadruplex ; CompScore. References [1]M. Porru, P. Zizza, M. Franceschin, C. Leonetti and A. Biroccio. «EMICORON: A multi-targeting G4 ligand with a promising preclinical profile» 2017. Biochimica et Biophysica Acta - General Subjects, 1861, 1362–1370. [Online]. Available: https://doi.org/10.1007/s00294-018-0836-6. [2]K. Tomita. «How long does telomerase extend telomeres? Regulation of telomerase release and telomere length homeostasis». Current Genetics, 64, 1177–1181. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1016/j.bbagen. 2016.11.010. [3]M. Jafri, S. Ansari, M. Alqahtani and J. Shay. «Roles of telomeres and telomerase in cancer, and advances in telomerase-targeted therapies. Genome Medicine., 2016. [Online]. Available: https://doi.org/10.3390/ijms19020482. [4]J. Huppert and S. Balasubramanian. «G-quadruplexes in promoters throughout the human genome». 35, 406–413. 2007. [Online]. Available: https://doi.org/10.1016/j.bbapap.2017.06.012. [5]S. Joy, Vijayakumar, S. Choi and H. Sunhye. «Role of computer-aided drug design in modern drug discovery». Archives of Pharmacal Research. 2015. [Online]. Available: https://doi.org/10.1007/s12272-015-0640-5. [6]S. Asamitsu, S. Obata, Z. Yu, T. Bando and H. Sugiyama. «Recent Progress of Targeted G-Quadruplex-Preferred Ligands Toward Cancer Therapy». Molecules, 24, 429. 2019. [En línea]. Available: https://doi.org/10.3390/molecules24030429. [7]R. Monsen and J. Trent. «Biochimie G-quadruplex virtual drug screening : A review». Biochimie, 152, 134–148. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1039/c9cc06748e. [8]J. Beauvarlet, P. Bensadoun, E. Darbo, G. Labrunie, E. Richard, I. Draskovic and M. Djavaheri-mergny. «Modulation of the ATM / autophagy pathway by a G-quadruplex ligand tips the balance between senescence and apoptosis in cancer cells». 1–18. 2019. [Online]. Available: https://doi.org/10.1093/nar/gkz095. [9].Z. Crees, J. Girard, Z. Rios, G. Botting, K. Harrington and C. Shearrow. « Oligonucleotides and G-quadruplex stabilizers: targeting telomeres and telomerase in cancer therapy».2014. [Online]. Available: https://doi.org/10.2174/1381612820666140630100702. [10].M. Meier, A. Moya-torres, N. Krahn, M. Mcdougall, L. Orriss, E. Mcrae and T. Patel. «Structure and hydrodynamics of a DNA Gquadruplex with a cytosine bulge»., 1–13. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1093/nar/gky307. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama absoliutistinės ir reliacionistinės erdvės ir laiko koncepcijų kontroversija. Lyginamos Newtono ir Leibnizo teorijos, pateikiami kitų diskusijoje dalyvavusių filosofų požiūriai. Atskleidžiami abiejų teorijų argumentacijų trūkumai ir privalumai. Straipsniu nesiekiama atstovauti kuriai nors pozicijai, lyginamoji abiejų požiūrių analizė leidžia skaitytojui susidaryti nešališką vertinimą. Teigiama, kad abiejų erdvės ir laiko sampratų prielaidos yra greičiau metafizinės nei fizikinės. Nurodoma, kad klasikinė diskusija yra vis dar aktuali šiuolaikiniame moksliniame kontekste.