Straipsnyje nagrinėjamos McTaggarto paradokso interpretacijos, atsiradusios XX ir XXI a. analitinės laiko filosofijos diskurse. Teigiama, jog tradicinė paradokso interpretacija, aiškinanti, jog metafizika šiam paradoksui nebūtina, yra nepagrįsta, tačiau ji yra itin reikšminga analitinės laiko filosofijos vystymuisi. Siekiant pagrįsti šią poziciją, analizuojami McTaggarto darbai bei remiamasi R. Ingthorssono veikalu McTaggart’s Paradox, siekiant parodyti paradokso autoriaus intenciją. Teigiama, jog, priėmus McTaggarto metafizines prielaidas, paradokso interpretavimo laukas sumažėja, tačiau daugelis problemų, dėl kurių dažnai kritikuojamas samprotavimas, bei nemaža dalis analitinėje laiko (...) filosofijoje atsiradusių nesutarimų yra nesunkiai išsprendžiami. Daroma išvada, jog McTaggarto paradokso interpretavimas įtraukiant metafizines prielaidas ne tik padaro samprotavimą daug aiškesnį, bet kartu parodo metafizikos svarbą analitinei laiko filosofijai. (shrink)

Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. (...) Tyrimas grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. (shrink)

Straipsnyje analitinës filosofijos poþiûriu analizuojamas Descartes’o sàmonës ir kûno skirtingumo árodymas, siekiant atskleisti jo panaðumus su ðiuolaikinëje sàmonës filosofijoje populiariu Davido Chalmerso pateiktu „zombio“ mintiniu eksperimentu ir juo grindþiamu dualizmo árodymu. Siekiama parodyti, kad ðiuolaikinis modaline semantikos analize grindþiamas árodymo variantas yra techniðkai sudë-tingesnis ir atsparesnis fizikalistinei kritikai, taèiau jis paremtas nutylëta ir nepagrásta episteminio sà-vokø skaidrumo prielaida, kuri iðskirstina kaip viena originalaus dekartiðko árodymo silpnybiø. Tai leidþia tvirtinti, kad Antoine’o Arnauld kritika, pateikta Descartes’o árodymui, lygiai taip pat sëkmingaitaikytina ir (...) Chalmerso antifizikalistiniams samprotavimams.Reikðminiai þodþiai: sàmonës filosofija, dualizmo árodymai, „zombio“ mintinis eksperimentas, fizikalizmas. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama analitinės kalbos ir mokslo filosofijos raida Lietuvoje. Konstatuojama, kad analitinė filosofija Lietuvoje pradėta plėtoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Evaldas Nekrašas ir Rolandas Pavilionis paskelbė savo pirmųjų mokslo filosofijos ir kalbos filosofijos tyrinėjimų, kuriuose remiamasi analitine tradicija, rezultatus. Straipsnyje analizuojami jų ir kitų tyrėjų, kurie rėmėsi ta pačia tradicija, pirmiausia Algirdo Degučio ir Albino Plėšnio darbai. Analitinė filosofija buvo pirmoji nemarksistinės filosofijos kryptis, pradėta plėtoti pokarinėje Lietuvoje, todėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ji atliko svarbų (...) vaidmenį plečiant šalyje filosofinių tyrinėjimų tematiką ir keičiant jų metodologinius pagrindus. Nors pastaruoju metu jos įtaka Lietuvos filosofijoje kiek sumažėjo, ji aiškiai juntama kai kuriuose pastarojo meto darbuose, kuriuose nagrinėjamos sąmonės filosofijos, priežastingumo, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos problemos. Ji padarė nemažą poveikį ir pozityvizmo raidos bei politinės filosofijos problemų tyrimui. Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, analitinė filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija, pozityvizmas. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – bendrais bruožais aptarti reduktyvizmo raišką šiuolaikinėje analitinėje sąmonės, moralės, veiksmo ir priežastingumo filosofijoje bei įvertinti redukcijos strategijų šiose filosofijos šakose panašumus ir skirtumus. Straipsnyje aptariamos šešios reduktyvizmo strategijos – sąvokų sinonimija paremta redukcija, a posteriori tapatybės tezė, analitinis funkcionalizmas, anomalusis monizmas, analizė pasitelkiant pareities sąvoką, konceptualinė analizė be sąvokų sinonimijos – ir konstatuojama, kad skirtingose filosofijos srityse šios strategijos reiškiasi skirtingai, taip pat yra skirtingai kritikuojamos ir interpretuojamos. Straipsnyje mėginama paaiškinti kai kuriuos šių skirtumų ir daroma (...) išvada, kad šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje neperspektyvu kalbėti apie reduktyvizmą apskritai, kaip vieną visas sritis apimantį reiškinį, paremtą visas reduktyvistines koncepcijas vienijančiu reduktyvizmo modeliu, forma ar vizija. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

Požiūriai į Lietuvos narystę Europos Bendrijoje (vėliau – Europos Sąjungoje) empiriškai buvo pradėti tirti jau pirmosiose reprezentatyviose visuomenės nuomonės apklausose. Vienas iš pirmųjų, jau 1991 m., šią temą nagrinėjo Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Nuo to laiko atlikta daug reprezentatyvių tyrimų, keitėsi požiūriai į narystę, kito pritarimo ar nepritarimo narystei motyvai, tematinis diskursas, temos aktualumas visuomenėje. Šiame straipsnyje ir siekiama apžvelgti dinaminius požiūrio į narystę aspektus. Parodoma, kad po itin palankaus narystės (...) palaikymo prieš 25-erius metus prasidėjo skepticizmo periodas, kuris vėliau peraugo į entuziastingą pritarimą narystei. Paskutinieji tyrimai taip pat rodo aukštą narystės palaikymo lygį. Šis palaikymas prieš euroreferendumą buvo nulemtas ne tiek tikėjimosi konkrečios naudos sau, kiek vilties, kad bus geriau vaikams, Lietuvai apskritai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėliau nebuvo fiksuojamas nusivylimas naryste. Pasisakantys už narystę Europos Sąjungoje ir anksčiau, ir dabar yra jaunesni, labiau išsilavinę, kvalifikuoti, didžiųjų miestų gyventojai. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „ES valstybių narių elitų ir gyventojų požiūrių į ES raida (2004–2018)“. Sutarties Nr. MIP-025/2015. (shrink)

Šiuolaikiniuose tarptautinę migraciją nagrinėjančiuose antropologiniuose tyrimuose vyraujanti transnacionalizmo paradigma iškelia kitus tiriamuosius požiūrius, pavyzdžiui, identiteto politiką ir identiteto praktikas, pritaikytinus naujausiems globaliems žmonių iš(si)vietinimo bei į(si)vietinimo srautams tyrinėti.Straipsnyje identiteto politiką ir kai kurias gretutines analitines kategorijas siekiama panaudoti kaip tiriamąją perspektyvą taikant ją etnifikacijai – etninio dėmens sureikšminimui – bei kosmopolitizmui su šaknimis (rooted cosmopolitanism) atpažinti tarptautinės migracijos kontekste.Remiantis minėta perspektyva bei autoriaus JAV atliktų antropologinių lauko tyrimų duomenimis*, išskiriamos transnacionalinio identiteto kaip migracijos nulemto identiteto praktikos, pasireiškiančios konkrečios reteritorializacijos, kultūrinio (...) paveldo, genealogijos, bet labiausiai – etninio dėmens suaktualinimu.Laikomės minties, kad etnifikacija yra viena pamatinių imigrantų identiteto strategijų. Jai patekus į šiuolaikinį, globalų, išteritorintą pasaulį be šaknų, kuriame vyrauja pliuralizmas ir daugiakultūriškumas, iškyla etniškumo praktikų legitimacijos ir pačios etnifikacijos santykio su daugiaetniniais ar transetniniais saitais bei iš to kylanti kosmopolitizmo problema. Šiame straipsnyje etnifikacijos kategoriją siekiama aptarti kaip galimą tiriamąją perspektyvą migracijos paveikto, fragmentuoto, identiteto konfigūracijoms nustatyti. (shrink)

Straipsnyje siekiama iškelti kai kuriuos teorinius ir metodologinius socialinės struktūros tyrimo klausimus, atsakymai į kuriuos, mano nuomone, padėtų adekvačiau nagrinėti šiuolaikinės visuomenės sandarą, išryškinti socialinių procesų bei reiškinių raidos tendencijas. Manau, taikomasis socialinės struktūros tyrimo aspektas šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbus, kad išryškintomis tendencijomis galima būtų efektyviau remtis formuojant socialinę politiką, mažinti socialinę atskirtį. Pirmiausiai pateikiu socialinės struktūros sampratos variantą. Toliau akcentuoju socialinio laiko ir aplinkos (vietos) reikšmę, kaip esmines bet kokio socialinio tyrimo apibrėžties dedamąsias. Po to išskiriu pagrindinius (...) veiksnius, lemiančius dabarties visuomenių socialinės struktūros raidą. Visų pirma tai revoliuciniai proveržiai mokslo ir technikos srityje, kurie, kaip bebūtų paradoksalu, didina socialinę atskirtį pasaulyje. Galiausiai apibūdinu pagrindines socialinės struktūros tyrimo kryptis, išskirdamas socialinį institucinį, socialinį demografinį, teritorinį, užimtumo ir socialinį klasinį lygmenis. (shrink)

Straipsnio tikslas – aptarti nuotolinio darbo sampratos problematiką, apžvelgti nuotolinio darbo specifiką Lietuvoje, nustatyti privalumus ir iššūkius, su kuriais susiduria nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai. Iki šiol egzistuojanti nuotolinio darbo sampratų įvairovė sudaro nemažai keblumų kuriant tinkamą nuotolinio darbo tyrimo metodologiją ir lyginant skirtingų tyrimų rezultatus. Tyrimų rezultatai rodo, kad nuotolinis darbas Lietuvoje nėra itin populiarus; jo aprėptis išlieka beveik stabili jau trejetą metų, nors ir yra potencialo plėstis tokiai darbo organizavimo formai. Atlikti kokybiniai tyrimai rodo, kad svarbūs nuotolinio darbo privalumai (...) dirbantiesiems yra laiko planavimo laisvė, galimybė derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, tačiau dirbdami namuose jie dirba viršvalandžius, tampa sunku atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama prielaida, kad skaitmeniniame amžiuje vis daugiau laiko praleidžiant elektroninėje erdvėje blanksta riba tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo internete bei perskyra tarp fizinės ir virtualios tapatybės. Tai reiškia, kad tapatybė skait­meniniame amžiuje skaidosi ir formuojasi iš naujo. Taigi tapatybės transformacija vyksta ne fiziniame ar virtualiame pasaulyje, bet realizuojama kontinuume tarp šių dviejų pasaulių. Straipsnyje bandoma pagrįsti, kad tapatybė, veikiama medijų skaitmeninėje kultūroje, tampa transmedijuota ir drauge išsklaidyta, epizodiška ir interaktyvi, kitaip tariant, ji virsta transmedijos produktu.

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje, fenomenologijoje, literatūroje, struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių lietuvių mąstytojų bei kitų intelektualų (filologų, literatūrologų, istorikų ir t. t.) santykio su senovės graikų filosofija įvairovė. Nurodomos ir pavyzdžiais iliustruojamos keturios tokio santykio rūšys. Pirmoji iš jų – tai požiūris į graikų mąstytojų tekstus kaip filosofijos istorijos objektą. Antroji – tai požiūris į graikų filosofinį paveldą kaip įkvėpimo šaltinį. Trečioji – tai požiūris į graikų filosofiją, ypač metafizinį jos matmenį, kaip į kritikos objektą (dažniausiai iš šiuolaikinės kontinentinės filosofijos pozicijų). Ir ketvirtoji santykio rūšis – tai (...) kreipimasis į graikų filosofiją kaip pačias filosofinio mąstymo ištakas, siekiant giliau įsimąstyti į filosofijos esmę bei misiją šių dienų pasaulyje. (shrink)

Publikuojame tekstą viešos paskaitos, kurią Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis, Aristotelio ir kritinės teorijos studijų centro direktorius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu perskaitė 2023 m. balandžio 20 d. Paskaita, skaityta autoriaus 50 metų jubiliejaus proga, – reikšmingas Profesoriaus intelektualinės autobiografijos fragmentas, brėžiantis dar vieną akademinio maršruto variantą.Autorius dėkoja visiems, kas dalyvavo, klausėsi, skaitė ir komentavo jo mintis, ypač šeimos nariams – Severijai ir Nickui, atvykusiems iš Londono, Jolantai ir Samueliui Andriui, broliui Putinui, taip pat ir Nacionalinei Martyno Mažvydo (...) bibliotekai už jos svetingumą. (shrink)