Fifth-century Athens is praised as the cradle of democracy and sometimes treated as a potential model for modern political theory or practice. In this daring reassessment of classical Athenian democracy and its significance for the United States today, Loren J. Samons provides ample justification for our founding fathers' distrust of democracy, a form of government they scorned precisely because of their familiarity with classical Athens. How Americans have come to embrace "democracy" in its modern form—and what the positive and negative (...) effects have been—is an important story for all contemporary citizens. Confronting head-on many of the beliefs we hold dear but seldom question, Samons examines Athens's history in the fifth and fourth centuries B.C. in order to test the popular idea that majority rule leads to good government. Challenging many basic assumptions about the character and success of Athenian democracy, _What's Wrong with Democracy? _offers fascinating and accessible discussions of topics including the dangers of the popular vote, Athens's acquisitive foreign policy, the tendency of the state to overspend, the place of religion in Athenian society, and more. Sure to generate controversy, Samons's bold and iconoclastic book finds that democracy has begun to function like an unacknowledged religion in our culture, immune from criticism and dissent, and he asks that we remember the Athenian example and begin to question our uncritical worship of democratic values such as freedom, choice, and diversity. (shrink)

As the most famous and important political leader in Athenian history, Pericles has featured prominently in descriptions and analysis of Athenian democracy from antiquity to the present day. Although contemporary historians have tended to treat him as representative of values like liberty and equality, Loren J. Samons, II demonstrates that the quest to make Athens the preeminent power in Greece served as the central theme of Pericles' career. More nationalist than humanist and less rationalist than populist, Pericles' vision for Athens (...) rested on the establishment of an Athenian reputation for military success and the citizens' willingness to sacrifice in the service of this goal. Despite his own aristocratic ancestry, Pericles offered the common and collective Athenian people the kind of fame previously available only to heroes and nobleman, a goal made all the more attractive because of the Athenians' defensiveness about Athens' lackluster early history. (shrink)

Athenian officials in the fifth century maintained careful records of treasure owned by their gods, and of the expenditures and receipts of sacred moneys and dedications. These records are conventionally divided into two main types: ‘inventories’ or annual lists of the treasure located in a particular repository, and ‘accounts’ or documents recording the receipts and expenditures of sacred treasuries over a given period. A few documents seem to combine both these elements, and have been called ‘accounts-inventories’ In a well-known example, (...) Athena's treasurers maintained records of valuable items located in three cellae of the building moderns call the Parthenon. Moreover, they published their records of these items in three separate series of inscriptions, one each dedicated to the pronaos, the hekatompedos and the parthenon; these records are conventionally referred to as the ‘inventories’ of Athena's treasure and are extant from 434/3. (shrink)

Mass and Elite in Democratic Athens: Rhetoric, Ideology, and the Power of the People. by Josiah Ober Athenian Democracy in the Age of Demosthenes. by Mogens Herman Hansen The Classical Athenian Democracy. by David Stockton The Greek Discovery of Politics. by Chistian Meier Athens from Cleisthenes to Pericles. by Charles W. Fornara; Loren J. Samons II Freedom: Freedom in the Making of Western Culture. by Orlando Patterson.

Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš (...) fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto (...) pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama keletas filosofijos istoriografijos metodų – racionaliosios rekonstrukcijos, kontekstualizmo ir komparatyvinis. Eksplikuojami racionaliosios rekonstrukcijos metodologijos elementai – praeities filosofinių ir loginių teorijų aprašymas šiuolaikine terminija, jų struktūravimas ir vertinimas remiantis šiuolaikinėmis problemomis bei jų sprendimo būdais. Pateikiama šios metodologijos taikymo Lietuvoje pavyzdžių. Trumpai aptariami ir įvertinami kai kurie reikšmingesni kontekstualistiniai tyrimai. Analizuojamas komparatyvistinės metodologijos taikymas Lietuvos filosofijos istoriografijoje. Teigiama, jog komparatyvisto A. Beinoriaus tyrimų objektas yra integrali visuma – skirtingos mąstymo tradicijos ir jų savybių palyginimas. Šias tradicijas konceptualiai sieja (...) sąmonės samprata. Ji, kaip bendramatiškumo pagrindas, yra ir integruojantis impulsas, probleminiu požiūriu sujungiantis įvairias mąstymo kryptis ar mąstytojus. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – bendrais bruožais aptarti reduktyvizmo raišką šiuolaikinėje analitinėje sąmonės, moralės, veiksmo ir priežastingumo filosofijoje bei įvertinti redukcijos strategijų šiose filosofijos šakose panašumus ir skirtumus. Straipsnyje aptariamos šešios reduktyvizmo strategijos – sąvokų sinonimija paremta redukcija, a posteriori tapatybės tezė, analitinis funkcionalizmas, anomalusis monizmas, analizė pasitelkiant pareities sąvoką, konceptualinė analizė be sąvokų sinonimijos – ir konstatuojama, kad skirtingose filosofijos srityse šios strategijos reiškiasi skirtingai, taip pat yra skirtingai kritikuojamos ir interpretuojamos. Straipsnyje mėginama paaiškinti kai kuriuos šių skirtumų ir daroma (...) išvada, kad šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje neperspektyvu kalbėti apie reduktyvizmą apskritai, kaip vieną visas sritis apimantį reiškinį, paremtą visas reduktyvistines koncepcijas vienijančiu reduktyvizmo modeliu, forma ar vizija. (shrink)

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvaja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika. Esminiai žodžiai: fenomenologija, Husserlis, transcendentalumas, somatika, psichofiziologija, gyvenamas kūnas, kinestetinė sąmonė, kinestetinės sistemos, įsikūnijimo etika. After introducing the field of somatics as a (...) human science, I first link it with Husserl’s earlier notion of somatology, then offer a transcendental critique of the root assumption of such a science – the psychophysical apperception – and trace the origin of the latter to the lived experience of death. Next I present Husserl’s notion of kinaesthetic consciousness as an alternative assumption for somatics, concluding with some contributions to a phenomenology of kinaesthetic systems as well as some suggestions for approaching somatic work in the spirit of embodied ethics and the kinaesthetics of respect.Key words: phenomenology, husserl, transcendental, somatics, psychophysical, lived body, kinaesthetic consciousness, kinaesthetic systems, embodied ethics. (shrink)

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik atidengti (...) naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių. (shrink)

Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Šiame straipsnyje Husserlio instinktų fenomenologija analizuojama per sedimentacijos koncepcijos prizmę. Aš teigiu, kad instinktus galima suprasti kaip sedimentaciją, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia nesąmoningi instinktai.

Straipsnyje analitinës filosofijos poþiûriu analizuojamas Descartes’o sàmonës ir kûno skirtingumo árodymas, siekiant atskleisti jo panaðumus su ðiuolaikinëje sàmonës filosofijoje populiariu Davido Chalmerso pateiktu „zombio“ mintiniu eksperimentu ir juo grindþiamu dualizmo árodymu. Siekiama parodyti, kad ðiuolaikinis modaline semantikos analize grindþiamas árodymo variantas yra techniðkai sudë-tingesnis ir atsparesnis fizikalistinei kritikai, taèiau jis paremtas nutylëta ir nepagrásta episteminio sà-vokø skaidrumo prielaida, kuri iðskirstina kaip viena originalaus dekartiðko árodymo silpnybiø. Tai leidþia tvirtinti, kad Antoine’o Arnauld kritika, pateikta Descartes’o árodymui, lygiai taip pat sëkmingaitaikytina ir (...) Chalmerso antifizikalistiniams samprotavimams.Reikðminiai þodþiai: sàmonës filosofija, dualizmo árodymai, „zombio“ mintinis eksperimentas, fizikalizmas. (shrink)

Straipsnyje tiriamos dvi XX a. viduryje iðplëtotos funkcionalistinio sàmonës aiðkinimo kryptys: D. Armstrongo ir D. Lewiso analitinis funkcionalizmas ir H. Putnamo komputacinis funkcionalizmas. Siekiamaparodyti, kad ðios dvi kryptys ið esmës sutampa metodologiniu poþiûriu, taèiau jø atstovai suteikiasavøjø teorijø metodologiniam pagrindui skirtingas ontologines interpretacijas. Sutardami, kad fizikinio bûvio ir funkcinio bûvio sàvokos skiriasi, jie nesutaria dël to, ar funkcinio bûvio sàvokà reikialaikyti iðskirianèia atskirà ontologinæ bûviø kategorijà, ar ði sàvoka iðreiðkia tik skirtingà tø paèiø fizikiniø bûviø identifikavimo realiame pasaulyje bûdà. Ðiame (...) nesutarime ið esmës uþsimezga ðiuolaikineisàmonës filosofijai bûdinga kontroversija klausimu: savybiø ontologija turi bûti rekonstruojama intensiniu ar ekstensiniu pagrindu?Pagrindiniai þodþiai: funkcionalizmas, materializmas, ávairiopa realizacija, reduktyvistinës sàmonës teorijos. (shrink)

Funkcinës psichiniø savybiø analizës atveriama jø materialiojo ákûnijimo ávairovës galimybë verèia materialistiná monizmà sàmonës filosofijoje formuluoti ne psichiniø ir fiziniø savybiø tapatumo, bet pirmøjø pareities nuo antrøjø tezæ. Pareities sàvoka sàmonës filosofijoje iðreiðkia minimalius reikalavimus fizikalistinëms teorijoms – paneigus pareities fizikalizmà bûtø paneigtos ir stipresnës fizikalizmoversijos. Straipsnyje tyrinëjama fizikalizmo kritika paremta vadinamuoju kokybiø perkeitimo galimybës argumentu. Parodoma, kad, viena vertus, toks argumentas negali bûti atremtas nuorodomis áempirinius duomenis, nes svarstoma hipotetinë situacija numano jos empiriná nestebimumà; kita vertus, jei svarstoma situacija (...) ið tikrøjø yra galima, tai kokybinës psichinës charakteristikos niekaip nërasusaistytos funkciðkai ar fiziologiðkai apraðomais ryðiais, vadinasi, antireduktyvistinæ iðvadà galima grástisvarstant ne tik atvejus, kai kokybës perkeistos, bet ir kai jø apskritai nëra.Pagrindiniai þodþiai: sàmonës filosofija, fizikalizmas, funkcionalizmas, pareitis, perkeistos kokybës. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama analitinės kalbos ir mokslo filosofijos raida Lietuvoje. Konstatuojama, kad analitinė filosofija Lietuvoje pradėta plėtoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Evaldas Nekrašas ir Rolandas Pavilionis paskelbė savo pirmųjų mokslo filosofijos ir kalbos filosofijos tyrinėjimų, kuriuose remiamasi analitine tradicija, rezultatus. Straipsnyje analizuojami jų ir kitų tyrėjų, kurie rėmėsi ta pačia tradicija, pirmiausia Algirdo Degučio ir Albino Plėšnio darbai. Analitinė filosofija buvo pirmoji nemarksistinės filosofijos kryptis, pradėta plėtoti pokarinėje Lietuvoje, todėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ji atliko svarbų vaidmenį plečiant šalyje filosofinių (...) tyrinėjimų tematiką ir keičiant jų metodologinius pagrindus. Nors pastaruoju metu jos įtaka Lietuvos filosofijoje kiek sumažėjo, ji aiškiai juntama kai kuriuose pastarojo meto darbuose, kuriuose nagrinėjamos sąmonės filosofijos, priežastingumo, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos problemos. Ji padarė nemažą poveikį ir pozityvizmo raidos bei politinės filosofijos problemų tyrimui. Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, analitinė filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija, pozityvizmas. (shrink)

The present article explores the inner tensions of the legal culture in consumer society as a consequence of the interaction between democracy, liberalism and market economy under globalization. The interaction between democracy and modern political thought has given rise to liberal democratic society, moral and religious pluralism, and modern law. The interplay between liberal democracy and the market (“new liberalism”) has generated the idea of “instrumental reason”, whose penetration into many realms of life has transformed the structure of society and (...) democracy itself: consumer society and a dangerous tendency of social decline prevail. Under the expansion of globalization and social decline, instrumental law may not be enough to ensure the functioning of society. Consumer society does not understand modern law and thus renders it inefficient. (shrink)