In this article the influence of scientific attitudes of Prof. Mykolas Romeris upon modern administrative justice of Lithuania is investigated by historic and comparative aspects. In the first part of article the Professor’s ideas, stated in the fundamental monograph “Administrative Court”, published in Kaunas, in 1928, about the foundation of the Administrative court are reviewed. Here are also pointed out Prof. M. Romeris’ principal,alternative and critical notes concerning the draft of the Law of Administrative Court, made by the Seimas (Parliament) (...) Committee on April 1940. As due to historical circumstances of that time the Law was not passed, in the second part of this article the author proposes the analysis of which ideas of Prof. M. Romeris and to what ambit they were reflected in the Republic of Lithuania Law on the Proceedings of Administrative Cases enacted in 1999, and improved in 2000. The conclusion is made that in this case almost all principle attitudes of Prof. M. Romeris on the organizing the Administrative court and its competence were realized in this Law. It is also stated that the Law mentioned also embedded some other norms, e.g. the possibility to settle a dispute in a pretrial way in Administrative Disputes Commissions. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, (...) nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies. (shrink)

Remiantis prancūzų sociologo Pierre Bourdieu sociologine teorija, laukas ir habitus sąvokomis, straipsnyje sociologiniu požiūriu analizuojama judėjimo negalios paliesta paauglystė, paauglio habitus formavimasis šeimos socialiniame lauke.Judėjimo negalios apsunkintas kūnas ne tik riboja judėjimo negalią turinčių paauglių fizinę laisvę, bet ir turi reikšmingos įtakos paauglio socializacijos procesui šeimoje bei šeimos narių tarpusavio santykiams. Judėjimo negalią turintys paaugliai dažnai dėl savo negalios ribojamų fizinių galimybių laikomi silpnesniais. Jais stengiasi pasirūpinti tėvai, globėjai ar kiti sveiki šeimos nariai. Negalią turintys paaugliai dažniau nei suaugusieji yra (...) veikiami aktyvios neigimo psichologijos, kai akcentuojama, kad jis negali, nemoka, nesugeba. Tai lemia jo savistigmatizaciją, trukdančią atskleisti, įvertinti bei realizuoti savo turimas realias galimybes. Paauglio negalia kelia daugybę iššūkių visai šeimai. Ji paveikia ne tik šeimos sistemos schemą, bet tėvo ir motinos kaip poros egzistenciją. Užmirštami bendri poros ir asmeniniai siekiai, koncentruojamasi tik į vaiko negalią, globos ir pagalbos teikimą jam. Paauglio negalia turi įtakos ne tik jo, bet ir šeimoje augančių sveikų vaikų socializacijos procesui. Kai tėvai, giminaičiai daugiau dėmesio skiria negalią turinčiam paaugliui, kiti (sveiki) vaikai dažniau jaučiasi atstumti, mažiau mylimi.Patirtas judėjimo neįgalumas itin paveikia paauglio socializaciją. Jei socializacijos pradžioje įgimtas neįgalumas vaiko suvokiamas kaip savaime suprantamas, tai vėliau, išėjus už šeimos lauko ribų, susiduriama su neįgalumo stigmatizacija, ir trauma ar liga drastiškai nutraukia socializacijos procesą. Ypač skausmingas pokytis, nubraukiantis besikaupiančią gyvenimišką patirtį, įvyksta patyrus negalią paauglystėje, kai skyla habitus. (shrink)

Sociologinis tyrimas atliktas reabilitacinėje ir gydymo įstaigose, kur gydomi įvairias negalias, tarp jų ir judėjimo, turintys paaugliai. Tyrimas tranguliacinio pobūdžio. Jam atlikti buvo naudojami keli tyrimo metodai: pusiau struktūruoti interviu, stebėjimas dalyvaujant. Remtasi P. Bourdieu kapitalo teorija, lauko ir habitus sampratomis. Šis kokybinis tyrimas – tai judėjimo negalią turinčių paauglių, socializacijos patirčių gydymo ir reabilitacinėse įstaigose, socialinio vaizdinio atspindys.

Straipsnyje siekiama iškelti kai kuriuos teorinius ir metodologinius socialinės struktūros tyrimo klausimus, atsakymai į kuriuos, mano nuomone, padėtų adekvačiau nagrinėti šiuolaikinės visuomenės sandarą, išryškinti socialinių procesų bei reiškinių raidos tendencijas. Manau, taikomasis socialinės struktūros tyrimo aspektas šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbus, kad išryškintomis tendencijomis galima būtų efektyviau remtis formuojant socialinę politiką, mažinti socialinę atskirtį. Pirmiausiai pateikiu socialinės struktūros sampratos variantą. Toliau akcentuoju socialinio laiko ir aplinkos (vietos) reikšmę, kaip esmines bet kokio socialinio tyrimo apibrėžties dedamąsias. Po to išskiriu pagrindinius veiksnius, (...) lemiančius dabarties visuomenių socialinės struktūros raidą. Visų pirma tai revoliuciniai proveržiai mokslo ir technikos srityje, kurie, kaip bebūtų paradoksalu, didina socialinę atskirtį pasaulyje. Galiausiai apibūdinu pagrindines socialinės struktūros tyrimo kryptis, išskirdamas socialinį institucinį, socialinį demografinį, teritorinį, užimtumo ir socialinį klasinį lygmenis. (shrink)

This article explores the Lithuanian philosophical conception of philotopy by Arvydas Šliogeris, which, emphasizing the significance of place and experience, imposes limits on Nihil. Philotopy, as conceived by Šliogeris, is a novel method of contemporary philosophy, it is a possible answer to present-day challenges, both existential and environmental. The cosmopolis, as a concentration of things close to humans, primarily allows them to realize their finitude, similar to their place and the things closest to them. Consequently, this realization of the (...) infinity of virtuality extends to an awareness of language as Nihilistic equipment. This mode of thinking also proves to be ecologically beneficial, as it de-virtualizes the individual and establishes a cosmopolis, which remains the beacon of hope and the source of the will to return to the surface of things – because only there can one experience a sparing fullness. This work seeks to illustrate that the fundamental relationship with a place is shaped during childhood, often rooted in the home. Tuan’s phenomenological approach justifies the formation of philotopian thinking and its legitimacy. This article argues that the place becomes determinative not only through the relationship where one becomes accustomed to coexisting with the Other, but also in shaping the vocabulary. Research reveals that language, as the fundamental plane of connection with the world, is influenced by place. (shrink)

Daujotytė, V., 2021. Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“. Vilnius: Odilė, 320 p. ISBN 9786098222432.

This article is based on the presupposition that postmodern philosophy has been largely influenced by Nietzsche's writings. The author raises the question of how Nietzsche and postmodern philosophy are interpreted in the contemporary philosophical discourse in Lithuania. The conclusion drawn is that many philosophy critics in Lithuania are interested in Nietzsche's philosophy (Mickevižius, Sodeika, Šerpytytè, Sverdiolas, Baranova) and in the problems of postmodern philosophy (Keršytè, Rubavižius, Žukauskaité, Serpytytè, Šverdiolas, Baranova, Norkus). The article also raises a second crucial question: beyond the (...) critics, are there any truly authentic postmodern thinkers in Lithuania? This article's main hypotheses is that Arvydas Šliogeris' philosophy is the best and perhaps the only example of original Lithuanian postmodern thought; it is based on, and interconnected with, the deeply inherited roots of existential thought in Lithuanian philosophical culture. The arguments for these hypotheses are as follows: first, Šliogeris is the first philosopher in Lithuania who has tried to reason in an interdisciplinary manner, e. g. trying to overcome the modernistic distinction between philosophy and the arts (especially literature, poetry, and the visual arts); secondly, Šliogeris's philosophizing is indispensable to his writings— his texts are examples of an experience of writing as thinking and thinking as writing; thirdly, following Deleuze's presupposition that the philosopher is a creator, one can see this creative aspect in Šliogeris's approach. His texts show how it is possible to synthesize insights from philosophy and poetry. (shrink)

In modern times, philosophy finds itself in a contradictory position. On the one hand, it has long been a theoretical abstract knowledge of the phenomena of reality and the ideas that express it. On the other hand, it is, at its core, a science that reflects on changes in fundamental human values. Values are embedded in the structure of each society, in the variety of issues that it has to deal with. Therefore, to be in touch with changing reality, philosophy (...) naturally responds to societal issues that have a lasting impact on human beings and their environment. Being aware of the multi-layered nature of the Anthropocene, the author of the article explores the values that emerge in Lithuanian philosophy in the context of research on the Anthropocene. For this purpose, the insights of Lithuanian philosophers Naglis Kardelis, Gintautas Mažeikis, Arvydas Šliogeris, Mintautas Gutauskas and Danutė Bacevičiūtė into the most significant changes in nature caused by the Anthropocene are discussed. (shrink)