Abstract

Straipsnyje pristatomos negalios tyrimų medicininėje sociologijoje atsiradimo aplinkybės, jų plėtojimo kryptys bei kaitos tendencijos nuo praėjusio šimtmečio iki šių dienų sociologinės minties. Kadangi medicininė sociologija yra bendrosios sociologijos šaka, todėl negalios samprata kito kartu su pastarosios sociologinės minties raida. Jeigu praėjusio amžiaus viduryje vyravo struktūrinio funkcionalizmo paradigma, tai negalia atitinkamai buvo suvokiama iš šios pozityvistinės minties perspektyvos. Vėliau, sustiprėjus interpretacijų įtakai, sociologiniai negalios tyrimai įgavo naują pobūdį. Pagaliau XX a. paskutiniajame dešimtmetyje sociologijoje iškilus tendencijai „atsigręžti“ į kūną, medicininė sociologija įgijo galimybę plėtoti fenomenologinę negalios sampratą, kurioje individo subjektyviai išgyvenamas kūnas tampa dėmesio centru, o pati negalia nagrinėjama ne vien kaip kūno kaip instrumento liga, bet kaip radikalus įsibrovimas į visą įkūnytą asmenį.