Abstract

Straipsnyje analizuojama Tomo Akviniečio valios laisvės teorija. Mėginama išsiaiškinti, kokios, pasak filosofo, žmogaus laisvės ribos. Tyrinėjami du valios laisvės „laukai“ : jos santykis su objektais ir jos kaip galios santykis su savo veiksmu. Galutinio tikslo valia siekianti būtinai, kitų objektų atžvilgiu ji esanti laisva nuo būtinumo. Atskleidžiama, kaip vėlyvuosiuose Tomo tekstuose ima nykti perskyra tarp dviejų objektų kategorijų ir tuo pačiu nebelieka objektų, su kuriais valia siejama būtinu saitu. Parodoma, kad žmogaus laisvės maksimumas pasiekiamas antrajame laisvės „lauke“, būtent valios gebėjimo „sustabdyti“ galutinio tikslo siekį. Sprendžiama valios, laisvos nuo būtinumo galios, ir valios, suvokiamos kaip prigimtinis, būtinas gėrio siekimas, suderinamumo problema, taip pat – valios, kaip antrinės savo judesio priežasties, ir Dievo, kaip pirmosios priežasties, santykio klausimas. Plačiau analizuojama galutinio tikslo noro „sustabdymo“ situacija