Abstract

Straipsnyje, remiantis Ricoeuru, Gadameriu ir Heideggeriu, nagrinėjama reklamos ir popkultūros vieta gyvenamajame pasaulyje. Svarstoma, kokį vaidmenį vaidina šios kultūros apraiškos naratyviniame tapatume. Autorius vadovaujasi nuostata, kad pasakojimas – įvykiškas ir kalbiškas. Autoriaus tezė: tapatumo raida vyksta naratyviniu būdu, t. y. kalbiškai ir įvykiškai. Naratyvas straipsnyje traktuojamas kaip egzistencinis pasakojimas, leidžiantis įsiužetinti įvykius-fenomenus, kurie išplečia egzistencinę visumą. Vadovaujamasi fenomenologiniu-egzistenciniu požiūriu, kuris neleidžia atskirti elitinę ir masinę kultūras. Teigiama, kad bet kurios kultūros apraiškos gali tapti mūsų egzistencinio pasakojimo dalimi, jei jos sugeba atlaikyti kitų fenomenų konkurenciją. Fenomenais laikomi tie reiškiniai, daiktai ar asmenys, kurie gali būti įtraukti į mūsų egzistencinę visumą ir kurie gali šią visumą praplėsti