Abstract

Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu apie jusliškumą. Jutimai tradiciškai suvokiami kaip išorybės ir vidujybės tarpininkai. Nagrinėdamas objekto duotį patirtyje Edmundas Husserlis įsteigia materijos ir formos perskyrą. Grynieji įspūdžiai pateikiami kaip tokia pirminė patyrimo medžiaga, kuri tampa prasminga tiktai per intencionalų formavimą. Michelis Henry supriešina materialią ir intencionalią fenomenologiją. Jis siekia parodyti, jog be grynųjų įspū-džių analizės nebūtų galima ir intencionali fenomenologija. Henry mano, kad Husserlis aiškiai neatsako į klausimą apie juslinės materijos ir intencionalios formos santykį. Be to, jis teigia, jog Husserlis šį santykį interpretuoja pripažindamas intencionalios formos pirmenybę. Taigi Henry siekia reabilituoti materialinę fenomenologiją, nes būtent joje t. y. juslinėje materijoje, kaip tik ir glūdi, jo manymu, bet kokios pirminės duoties paslaptis. Šis posūkis į materialiąją fenomenologiją reabilituoja „gyvenimo imanencijos“ filosofiją. Tačiau Wilhelmo Schapo, Martino Heideggerio ir Maurice’o Merleau-Ponty pateikti fenomenologiniai aprašymai parodo, kad jusliškumas yra ne imanencijos ir transcendencijos tarpininkas, bet tokia transcendentali empirijos plotmė, kurią įmanoma aprašyti tik atmetant grynųjų įspūdžių sampratą. Pagrindiniai žodžiai: hiletiniai duomenys, intencionali forma, jusliškumas, fenomenologija