Abstract

Remiantis autentiškų 1918–1940 m. socialinės apsaugos institucijų dokumentų ir įstatymų analize, straipsnyje apžvelgiami tarpukario Lietuvos socialinio draudimo raidos ypatumai. Tikslas – atskleisti tarpukario Lietuvos socialinio draudimo sistemos kūrimosi ypatybes ir būdingiausius bruožus, pagrindinį dėmesį skiriant trijų socialinio draudimo rūšių analizei. Lietuvoje, priešingai nei Vakarų šalyse, nebuvo pagrindinių prielaidų, lengvinančių socialinio draudimo plėtrą. Nuolatinis biudžeto deficitas, vyriausybių kaitaliojimas, lėtas industrializajos bei modernizacijos tempas ir nuolatinė išorinių jėgų intervencijos į šalies teritoriją baimė nesudarė stabilaus socialinio draudimo pagrindo. Ligos draudimas, inicijuotas beveik iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, pradėtas taikyti net septyneriais metais vėliau. Vakaruose plačiau paplitęs senatvės pensijų draudimas tarpukario Lietuvoje buvo prieinamas tik kariams, valstybės tarnautojams ir valstybei nusipelnusiems asmenims. Nedarbo draudimas, toks aktualus besivystančios pramonės ir pasaulinės ekonomikos krizės kontekste, tarpukario Lietuvoje net nebuvo pripažintas. Nepaisant gerų sistemos reformatorių ketinimų, tarpukario Lietuvos socialinio draudimo sistema liko neišbaigta