Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų (...) formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. (shrink)

Iš lotynų kalbos vertė, pratarmę ir paaiškinimus parašė Živilė Pabijutaitė.

Iš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Pranciškus Gricius, Vilniaus universitetas.

Iš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Živilė Pabijutaitė (Vilniaus universitetas) ir Pranciškus Gricius (Vilniaus universitetas).

Iš lotynų kalbos vertė, įvadinį komentarą ir pastabas parašė Kristijona Čerapaitė.

Straipsnyje nagrinėjama analitinės kalbos ir mokslo filosofijos raida Lietuvoje. Konstatuojama, kad analitinė filosofija Lietuvoje pradėta plėtoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Evaldas Nekrašas ir Rolandas Pavilionis paskelbė savo pirmųjų mokslo filosofijos ir kalbos filosofijos tyrinėjimų, kuriuose remiamasi analitine tradicija, rezultatus. Straipsnyje analizuojami jų ir kitų tyrėjų, kurie rėmėsi ta pačia tradicija, pirmiausia Algirdo Degučio ir Albino Plėšnio darbai. Analitinė filosofija buvo pirmoji nemarksistinės filosofijos kryptis, pradėta plėtoti pokarinėje Lietuvoje, todėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ji atliko svarbų vaidmenį plečiant (...) šalyje filosofinių tyrinėjimų tematiką ir keičiant jų metodologinius pagrindus. Nors pastaruoju metu jos įtaka Lietuvos filosofijoje kiek sumažėjo, ji aiškiai juntama kai kuriuose pastarojo meto darbuose, kuriuose nagrinėjamos sąmonės filosofijos, priežastingumo, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos problemos. Ji padarė nemažą poveikį ir pozityvizmo raidos bei politinės filosofijos problemų tyrimui. Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, analitinė filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija, pozityvizmas. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai (...) tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Základní otázkou studie je, zda lze koncept mimésis považovat v současné teorii interpretace za udržitelný, přičemž se zaměřuje na kritiku formulovanou na základě dvou argumentů – tj. buďto se odmítá vztah skutečnosti a uměleckého, resp. literárního díla, nebo se tento vztah připouští, ale odmítá se, že by se vyčerpával pouze vztahem prosté nápodoby. Dále se (v komparativním náhledu) zaměřuje na současné koncepce, které pracují s konceptem mimeze jako s interpretačně funkčním. V závěru se tak ukazuje, že předpoklad vztahu mezi fikcí (...) a skutečností lze v současných teoriích interpretace považovat za přijatelný, a koncept mimésis tak nemusí být překonaným konstruktem (byť za určitých podmínek).The main issue of this study is whether the concept of mimésis can be accepted as a defensible one in a contemporary theory of interpretation. It focuses on the criticism based on the following arguments: either any relation between fiction and reality is rejected or it is claimed that the relation cannot be reduced to mimémis. Further the study focuses on the contemporary theories working succesfully with the concept of mimesis as well. So the study shows that the relation between fiction and reality is an acceptable assumption in a contemporary literary theories, so that the concept of mimesis cannot be considered as an overthrown theoretical construct. (shrink)

1. [without special title] -- 2. Socialinė filosofija -- 3. Trilogija "Cor inquietum" -- 4. Teologinės-filosofinės studijos -- 5. Religija dabarties pasaulyje -- 6. Bendrieji filosofijos klausimai -- 7. Religijos filosofija -- 8. Pedagogikos filosofija -- 9. Filosofija ir kultūra ; Kalbos filosofija ; Literatūrinės interpretacijos -- 10. Religijos filosofija -- 11. Moterystės filosofija -- 12. Socialinė ir politinė filosofija --13. Religinė ir politinė publicistika : papildymai.

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje analizuojama viena naujausių vizualinio mąstymo teorijų – Emmanuelio Alloa (at)vaizdų simptomatologija. Susitelkiant į (at)vaizdo statuso autonomiškumo problemą, kurią įvairiais būdais sprendžia vizualinio ir ikoninio posūkių atstovai, klausiama, koks yra (at)vaizdo statusas kalbos atžvilgiu. Straipsnyje yra grįžtama prie (at)vaizdų simptomatologijos ištakų, konkrečiai – Nelsono Goodmano bendrosios simbolių teorijos. Tai leidžia išryškinti Alloa siūlomo simptomo modelio naujumą ir reabilituoti simptomatologinio tyrimo statusą. Straipsnyje teigiama, kad (at)vaizdams priskiriamas ikoniškumo statusas kalbos atžvilgiu gali būti performuluojamas, iškeliant simptomo tapatybės klausimą. Šia prasme (...) ikoniškumo simptomai yra (at)vaizdų analizei pritaikomi įrankiai, leidžiantys aprašyti skirtingus (at)vaizdų ikoniškumo raiškos lygmenis. (shrink)

Platonas, 2022. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Mantas Adomėnas. Opera Platonis. Vilnius: Phi knygos, 128 p. ISBN 9786098236255.

Graikiškas tekstas parengtas pagal: Pindar, Vol. 1: Olympian Odes, Pythian Odes (Loeb Classical Library 56); Vol. 2: Nemean Odes, Isthmian Odes, Fragments (Loeb Classical Library 485), edited and translated by William H. Race, Cambridge, MA, London: Harvard University Press, 1997. -/- Iš sen. graikų kalbos vertė filosofinio teksto vertimo seminaro dalyviai: Vytautas Ališauskas, Viktoras Bachmetjevas, Paulius Garbačiauskas, Elzė Sigutė Mikalonytė, Jonas Skarulskis, Julita Slipkauskaitė, Gendvilė Svirskaitė ir Gintarė Vaičiulytė Mokslinis redaktorius Paulius Garbačiauskas.

Amidst the array of criticisms levied against Kurt Gödel’s ontological proof, the critique by Randolph Rubens Goldman stands out for its unique emphasis on a hitherto overlooked yet pivotal weakness within the proof – its lack of an adequate applied semantics. Goldman’s perspective underscores a significant need: the connection of axioms, definitions, and theorems in the proof with the intended meanings of properties traditionally ascribed to God. However, as Goldman has shown, this attempt poses formidable challenges. The endeavour to establish (...) such a connection renders numerous sentences under the natural language interpretation of the proof meaningless, thus undermining the principle of bivalence. In this article, we analyse different methods to confront this problem. Our final solution is inspired by Bertrand Russell’s theory of definite descriptions: namely, we suggest construing sentences under the natural language interpretation of Gödel’s proof as conjunctions of formulas. In this way, we can eliminate meaningless sentences and uphold the once unsettled principle of bivalence. (shrink)

Article 14 Chapter I ‘The State of Lithuania’ of the Constitution of the Republic of Lithuania of 1992 reads as follows: ‘Lithuanian shall be the State language’. This principle is not new in the Lithuanian history of constitutionalization, as Lithuanian was the official language of the State in the interwar period but lost this status during the Soviet occupation. After 1988, when many political, economic and social changes crucial for further development of the State took place in Lithuania, linguistic issues (...) re-emerged. It was recognized back then that language played a vital role in the life of the State and the society, and the Lithuanian language was given back its status of the official language by the Constitution. The principle that Lithuanian is the official language of the State, enshrined in Article 14 of the Constitution of the Republic of Lithuania, was further elaborated by the Constitutional Court of the Republic of Lithuania in its rulings and judgments. According to its official constitutional doctrine, the Lithuanian language should be treated as a very specific constitutional value, as it forms the basis of the ethnic and cultural identity of the Lithuanian nation and is the guarantor of the national identity and survival. The status of Lithuanian as the official language means that the Lithuanian language must be used in all spheres of public life. The Court also holds that having this principle enshrined in Chapter I ‘The State of Lithuania’ of the Constitution implies that the Lithuanian language enjoys particular protection since the provisions of this Chapter may be amended only by a referendum. (shrink)