Abstract
Straipsnyje aptariamos dviejų spekuliatyviojo realizmo judėjimo atstovų Quentino Meillassoux ir Grahamo Harmano pozicijos. Jie nesutinka su Immanuelio Kanto ir pokantinės filosofijos prielaidomis, kad vienintelė baigtinei žmogaus patirčiai prieinama filosofija yra ta baigtine patirtimi paremta filosofija, ir laikosi vienokios ar kitokios realybės sampratos. Straipsnyje siekiama palyginti, kaip šiuolaikinės filosofijos kontekste spekuliatyviojo realizmo autoriai permąsto orientacijos į realybę problemą. Parodomos nevienalytės judėjimo pozicijos. Laikomasi nuomonės, kad spekuliatyviojo posūkio naujumas daugiausiai sietinas su Meillassoux spekuliatyviosiomis strategijomis ir jo bandymu radikaliai atsisakyti kantiškojo transcendentalumo, veikiančio šiuolaikinę kontinentinę filosofiją. O Harmano mąstymo aktualumą meno lauke visų pirma lemia aktualizuota tikrovės, objektų bei objektų santykių anapus žmogaus tema.
