Abstract

Straipsnyje aptariami žaidybiniai prasmės kūrimo būdai Kosto Ostrausko dramoje Shakespeariana, „perrašančioje“ Williamo Shakesepeare’o Hamletą. Tai įvairūs apvertimai, veidrodiniai atspindžiai, „slėpynės“ su skaitytoju, sceniniai pervaidinimai, įtraukiantys Hamletąį įvairių lygių ir tipų intertekstinį dialogą. Renesanso tragedija Ostrausko dramoje: 1) redukuojama sukuriant jos parodiją ar travestiją, pabrėžiant kalbinę ir kultūrinę distanciją su ja; 2) pratęsiama išbaigiant loginę įvykių seką, išgryninant filosofines dilemas, pervaidinant šiuolaikiniame teatre; 3) interpretuojama metaliteratūriniame ir metateatriniame lygmenyse, stojant į aksiologinį ginčą su ja, plėtojant gyvenimo-teatro ir autoriaus mirties metaforas. Ostrausko dialogas su Shakespeare’o Hamletu atspindi postmodernų kultūrų komunikavimą, kuriame „aukštosios“ anglų Renesanso ir „žemosios“ lietuvių priemiesčių kultūros atskirtis yra įveikta.