Abstract

Straipsnyje keliama hipotezë, kad patyrimo esmë ir specifika iki ðiol nebuvo apmàstyta nei Vakarøfilosofijos, nei Rytø iðminties, nei technomokslo, nes patyrimas naiviai ir klaidingai buvo traktuojamaskaip þmogaus instrumentinis santykis su esiniu ar net kaip „objekto“ konstravimas ar dirbimas. Patiriutik tai, kà pagaminu, – tokia pamatinë, bet neapmàstyta tezë grindë ligðiolinæ patyrimo sampratà,susiformavusià dar laukiniø visuomenëse, bet lygiai taip pat lemianèià ir dabartiná patyrimo provaizdá,kurio pavyzdine vieta laikoma laboratorija, fabrikas, dirbtuvë ar prekybos centras, lygiai kaip tradicinësereligijose pavyzdiniu patyrimu laikoma, pavyzdþiui, baþnyèia – pavyzdinio patyrimo „objekto“ – Dievo– fabrikas. Straipsnyje bandoma parodyti, kad tikroji patyrimo vieta – konkretaus, ðtai ðito kûniðkai irjusliðkai predikuojamo individo sandûra su absoliuèiu neþmogiðkumu; vadinasi, patyrimas traktuotinaskaip visiðka instrumentinio santykio prieðybë: tai grynasis, t. y. bekalbis, „mano“ santykis – ar veikiausandûra – su Jusline Transcendencija, pasirodanèia per konkretø, ðtai ðità daiktà, kaip absoliutausneþmogiðkumo telkiná. Daiktas patiriamas tik tiek, kiek jis prieðinasi instrumentinëms manipuliacijoms.Pagrindiniai þodþiai: patyrimas, instrumentinis santykis, horizontas, neþmogiðkumas