Abstract

Straipsnyje aptariama filosofinė hipotezė, teigianti, jog šiuolaikinė demokratijos kultūra remiasi individualiu vartojimu bei kultūriškai įreikšminamu vartotojiškumu ir funkcionuoja kaip bene išimtinai ekonominis reiškinys. Siūloma šią kultūrą traktuoti kaip amžinų laisvės ir lygybės siekių mitinį įteisinimą, tampantį šiuolaikinių žmonių sutelkimo būdu bei tuo pat metu prieštaringa jų valdymo ir kontrolės forma. Straipsnis baigiamas išvadomis apie būtinybę ieškoti kitų būdų, kaip įtikinamai pagrįsti bei normatyviai įteisinti egalitarinės ir libertarinės kultūros bei politikos teorijų praktinį įgyvendinimą, mėginant ją kaip normą įtvirtinti visame pasaulyje.