Abstract
Straipsnyje aptariamos erdvės ir laiko sampratos dabarties ugdymo filosofijoje bei jų pritaikymas švietimo praktikoje. Atspirties tašku pasirinktos Foucault erdvės ir laiko sampratos, kurios buvo plėtotos de Certeau bei Deleuze’o, kita vertus, labiau orientuojantis į švietimo praktikos problemas – Simonsą ir Masscheleiną. Lyginant pastarųjų teorines įžvalgas su de Certeau įžvalgomis, atskleidžiamas skirtingas požiūris į laiko reikšmę ir jo santykį su erdve struktūrinant institucinį ir individualizuotą pedagoginį procesą. Simonso ir Masscheleino tęsiamą įkalinimo per ugdymo praktikos režimus interpretacinę tradiciją esmingai pakeičia de Certeau, atskleisdamas galimybes išvengti represuojančios praktikos ir siūlydamas būdus ją paversti autonomiška ir kūrybiška praktika. Tokia galimybė atsiranda dėl de Certeau naujai pateiktos laiko struktūros asmeninėje trajektorijoje, kuri galimà įgyvendinti per individualią taktiką. Dar radikalesnį ėjimą pasiūlo Deleuze’as, parodydamas erdvės ir laiko konceptų ir jų sampratų daugiabriauniškumą bei nebaigtinį jų žaismės galimybių skaičių, tarp kurių represuojančios yra lygiai taip pat įmanomos, kaip ir represavimo išvengiančios. Šių naujų sampratų lyginimo rezultatas – alternatyvų aiškinti švietime vykstančius procesus atvertis: Foucault pradėtos švietimo, kaip represuojančios sistemos, kritikos pakeitimo kūrybiška edukacija, pasireiškiančia per individualų asmens kelią, perspektyva.