Abstract

Straipsnyje analizuojami demokratijos sàvokoje glûdintys „prima facie“ nesutaikomi prieðtaravimai,interpretuojant I. Kanto ir P. Tillicho moralës ir religijos filosofijos idëjas. Pagrindinis dëmesys skiriamasautonomijos reikalavimui. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotës nepritaria demokratijai, nes ðitapatina individualià valià su kolektyvine. Parodoma, kad autonomijos ir paklusimo antinomijaneiðsprendþiama Apðvietos ir Romantizmo kontroversijos átampoje. Moderni sekuliari demokratijos teorija, paremta optimistine antropologija, nuolat ðvytavo tarp individualizmo ir kolektyvizmo kraðtutinumø. Tillicho atsakymas yra teonomija – religingumo ir racionalaus kriticizmo sintezë. Taèiau tai, kaddemokratijos idëjai nuolat akomponuoja kita antikinë mikrokosmo ir makrokosmoso idëja, leidþia tikë-tis prieðtaringø rezultatø – konformistinio pritarimo horizontaliam progresui arba teonominio màstymokaip heteronomijos ir autonomijos sintezës, kuri leistø naujai paþvelgti á sekuliarios ir sakralios sferossambûvá ðiuolaikinëje kultûroje.Pagrindiniai þodþiai: demokratija, Kantas, Tillichas, autonomija, teonomija.